ŽMOGUS IR KULTŪRA MEDIJŲ APLINKOJE

Medijos žmogaus gyvenamame pasaulyje

Žmogaus gyvenamas pasaulis yra kalbinis instrumentinis pasaulis. Jis galimas suprasti, jis leidžiasi įvardijamas, jame galima veikti. Žmogaus gyvenamas pasaulis yra nepaliaujamai perdirbamas ir pertvarkomas pasaulis. Žmogus gyvena ir veikia parankinių daiktų bei įnagių aplinkoje. Žmogaus veikla visada yra instrumentinė, veiklos pobūdį, o sykiu ir mąstymą bei pasaulėvaizdį nulemia įnagių naudojimas. Įnagiai ir technologijos  tarsi tarpininkauja žmogui, tad bendriausiu būdu atlieka medijų funkcijas.

Informacinės komunikacinės technologijos

 Ypatinga svarba žmogaus gyvenamame pasaulyje tenka bendravimo ir susižinojimo įrankiams. Pastarųjų plėtra žymi tam tikras žmogaus raidos pakopas. Raštas pakeitė ir žmonių socialinius ryšius, ir žmonių mąstymą, ir kultūrinės kūrybos pobūdį. knygų leidyba žymi naują Vakarų civilizacijos raidos tarpsnį. Pastaruoju metu matome, kaip pasaulį keičia informacinės komunikacinės technologijos: informacija perduodama akimirksniu, nebelieka komunikacijai nepasiekiamų vietų. Tos technologijos ugdo ir joms reikalingus gebėjimus, tad keičia ir mąstyseną.

Naujosios ir senosios medijos

 Medijos suvokiamos kaip žmonių bendravimo, taip pat bendravimo patirties išlaikymo įrankiai ir tų įrankių ryšių aplinka. Senosiomis medijomis iš tradicijos laikomos naujaisiais laikais sukurtos prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo priemonės – spauda, radijas, televizija, kinas. Naujosiomis medijomis arba multimedijomis nusakomi išmoningi aparatai, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos. Pagrindinis naujųjų medijų bruožas – galimybės kurti naujas funkcijas, susisaistymas su tinklu, savaiminis techninis atsinaujinimas, didžiulės įvairialypės informacijos kaupimas ir perdirbimas.

Žmogaus tapatumas: vaizdas ir kalba

Žmogus visada suvokia savo išskirtinumą ir unikalumą. Jis susikuria, palaiko ir puoselėja savo tapatumą, nesvarbu – sąmoningai ar nesąmoningai. Pirminė tapatumo „medžiaga‘ – vaikystės vaizdai ir vaizdiniai, gimtosios kalbos skambesys ir žodžiai, kuriais įtvirtinami santykiai su artimaisiais. Vaizdas ir kalba siejasi atmintyje, kurioje veikia ir vaizduotė.

Vaizdas ir mąstymas

Nors kalba yra pirminis mąstymo šaltinis ir pagrindinis minties raiškos pavidalas, tačiau kalba vienaip ar kitaip siejasi su vaizdu. Mąstymas gali būti labiau ar menkiau vaizdingas. Tik mąstymu laikant racionaliąją jo apraišką, vaizdas nuo jo atsiejamas. Mokslinio, racionalaus mąstymo vaizdinys mąstymą sumenkiną ir iškreipia, atskirdamas nuo jo esminį kūrybiškąjį mąstymo pobūdį, kuriame susisieja visokios žmogaus patirtys – kalbinės, vaizdinės, kūniškosios. Vaizdas labiau tiesiogiai veikia žmogaus pojūčius, apeidamas refleksijos „instanciją“.

Kultūros ir atminties užvaldymas medijomis

Kultūrinė kūryba vyksta pasitelkiant naująsias medijas. Pačios medijos nustato tam tikras tokios kūrybos ir jos rezultatų sklaidos sąlygas bei formas. Todėl šiuolaikinė kultūra įgauna medijų kultūros bruožų. Kadangi kultūra kuria ir palaiko žmogaus tapatumą, tai tapatumo kūrybos imasi naujosios medijos: masinės gamybos vaizdiniai, įvaizdžiai, gyvenimo stiliai tampa asmeninio tapatumo „elementais“, veikiančiais žmogaus atmintyje.

Komunikacija ir bendravimas

Informacinių konikacinių medijų aplinkoje išplinta ir technologinis žodynas, kitaip įvardijantis žmonių santykių ir veiklos realijas. Komunikacijos sąvoka keičia visas ankstesnes žmonių bendravimo formas. Komunikuojantis žmogus yra palenkiamas technologiniam vyksmui ir jo logikai, atmetant visas jo „komunikacijon“ netelpančias savybes. Iškeliamas tikslas – laiduoti nenutrūkstamą komunikaciją. Išliekant žmogumi būtina bendrauti.

Informacija ir patirtis

Informacija yra esminis technologinio medijinio pasaulio ženklas ir matas. Komunikacijos tinklai ir komunikacijos aktai skiriasi informacijos apimtimi. Visokiam komunikaciniam ryšiui būdinga galima apskaičiuoti informacija. Žmonių bendravimą „pervedus“ į komunikacijos režimą, tas bendravimas ir jame kaupiama patirtis virsta galima apskaičiuoti informacija. Kitaip tariant, žmogaus patirtis paverčiama informaciniais ištekliais, kurie kaupiami, saugomi ir perdirbami.

Informacinės komunikacinės technologijos ir internetas tampa svarbiu socializacijos ir jai reikalingos kultūrinės terpės kūrimo veiksniu. Internete buriasi bendruomenės, kurioms būdingi savi polinkiai, sava kalba. Socialiniuose tinkluose galima būti visą laiką, tad ir santykiai tarsi nenutrūkstantys. Tačiau tuose tinkluose žmogus išlieka anonimas – jis gali kitiems pateikti savo kaukę ar susikurtas tapatybes. Dalijamasi tik informacija ir keliais sakiniais nusakoma patirtimi. Socialiniams ryšiams būtinas įsivietinimas.

Vaizdinis posūkis kultūroje

Naujosios medijos yra skaitmeninės vaizdinės medijos. Visokia informacija pateikiama vaizdu. Vaizdo įsivyravimas ir vaizdų gamybos išplitimas įvardijamas kaip vaizdinis posūkis. Vaizdai – fotografijos, filmai – pakeičia žmogaus pasakojamąją gyvenimo istoriją. Kiekvienas tampa vis išmoningesniu vaizdų gamintoju, skatindamas visuminę vaizdo gamybą. Vaizdai yra prekės, jų apytaka vyksta prekinių santykių tinkluose. Vaizdinis posūkis žymi naują kultūros suvaizdinimo ir vaizdo suprekinimo bei vertimo ištekliais tarpsnį.

Kultūros skaitmeninimas ir vaizdinimas

Kultūra ištekliais verčiama ją suskaitmeninant. Kultūros ištekliai yra galima pateikti informacija ir vaizdai. Svarbiausia – galimybė kultūros išteklius perdirbti ir pateikti juos rinkai. Perdirbimo veiksmingumą rodo kultūrinių prekių pobūdis ir gausa. Skaitmeninant keičiami vidiniai kultūros ryšiai – naujos informacijos ir vaizdo sąsajos susieja visas kultūros sritis. Kultūros skaitmeniniams ir vaizdinimas yra kultūros suprekinimo apraiška, plečiant kultūros prekių rinkas.

 Žiniasklaida ir reklama

Šiuolaikinė žiniasklaida plėtojama pasitelkiant naująsias medijas ir jų tinklus. Žiniasklaida ne tik teikia informaciją (žinias), bet ir kuria viešo politinio bendravimo sritį, taip pat suteikia galimybes plėtotis įvairiems medijiniams menams. Žiniasklaida yra verslas, kurio esminis tikslas yra aprėpti kuo daugiau auditorijos ir paversti ją paklausia preke reklamos ir viešųjų ryšių kompanijoms.

 

Žmogaus įvaizdis kaip reklaminis vaizdas

Šiuolaikinio ugdymo tikslas, kad žmogus mokėtų save pateikti rinkai. Esminiu šiuolaikiško žmogaus būdo bruožu ir laikomas gebėjimas rodytis paklausia preke. Žmogus nepaliaujamai kuria savo įvaizdį pagal savo gebėjimus ir rinkos reikalavimus ir siūlo jį būsimiems darbdaviams. Įvaizdžio kūrimas tampa tapatybės formavimo aspektu. Šitaip stiprinamas reklamos poveikis, nes pats žmogus ima gyventi kaip reklaminis vaizdas.

Politikos vaizdingumas

Žiniasklaida teikia politikams priemones ir būdus kurti savo įvaizdį ir pateikti jį visuomenei. Todėl viešoji politika ima priklausyti nuo žiniasklaidos nustatomo įvaizdžio kūrimo ir skleidimo sąlygų. Žiniasklaida kuria viešo politinio pasirodymo (renginio ar spektaklio) sceną., kurios pagrindinis veikėjas yra įvaizdis ir vaizdas. Politikos vaizdingumas yra vienpusis bendravimas su publika, kuriai paliekamas vienintelis – vaizdų vartotojos vaidmuo. Kadangi vaizdas apeina refleksijos, svarstymo, analizės „instanciją“, tai viešojoje politikoje politikų ir pilietinės visuomenės „pokalbį“ pakeičia politiniai šou.

Vaizdas ir vaizduotė

Išlavinta vaizduotė kuria ne tik vaizdus, bet ir skatina kūrybinę žmogaus raišką. Klausimas – kaip veikia vaizduotė vaizdų antplūdžio sąlygomis? vaizdų, kaip ir informacijos, perteklius ima slopinti vaizduotę, nes jai nebereikia lavinti savųjų vaizdijimo galių. Naujosios medijos teikia galimybę akimirksniu gauti visus įsivaizduojamus vaizdus ir susikurti norimus.

Literatūra ir vaizduotė

Literatūra yra esminis žmogaus vaizduotės lavinimo, jos galių stiprinimo „instrumentas. Įsijausdami į knygose aprašytų žmonių gyvenimus, mes išgyvename įvairiausius likimus, aptiriame įvairiausius nuotykius, „pereiname“ įvairiausius socialinius vaidmenis. Literatūra atskleidžia egzistencines aplinkybes ir moko jas suvokti, tad ji yra pagrindinė savęs supratimo ir savianalizės priemonė. Pagrindinis Vakarų civilizacijos egzistencinių patirčių laukas „įrašytas“ Šventajame Rašte. Knyga skaitoma įsijaučiant, išgyvenant ir suvokiant – tad ugdoma apimant visus tuos gebėjimus apimanti vaizduotė.

Žmogaus priežiūra ir kontrolė

Naujosios medijos suteikė neregėtas galimybes sekti ir prižiūrėti žmones. Kiekvieną mūsų žingsnį fiksuoja kameros, mobiliųjų telefonų sistemos, palydoviniai sekimo įtaisai. Telefonų pokalbiai įrašinėjami, vaikai mokyklose gauna specialias korteles, kuriose įrašomi jų finansiniai ir kitokie reikalai. Kadangi žmogus nejaučia medijų prievartos, tai nesipriešina tokiai priežiūrai ir net pats ją skatina, įsirengdamas savus aplinkos ir vidaus stebėjimo įtaisus.

 Lietuva naujųjų medijų aplinkoje

Lietuva naujųjų medijų aplinkoje atsidūrė staiga. Ją visos medijų „bangos“ užklupo vienu yra, neleisdamos prisitaikyti. Todėl Lietuvos kultūra kol kas nesugeba pateikti žmonėms aiškesnio medijų kultūros vaizdinio, kuris padėtų orientuotis dabarties pasaulyje, nei būdų pasitelkti medijas kultūrinei kūrybai ir laisvai saviraiškai. Sunkiai suvokiamos ir naujosios technologinio medijinio pasaulio grėsmės.

Skaitmeninis ir/ar egzistencinis kūrybingumas

Šiuolaikinės medijos sutechnologina ne tik gyvenamą pasaulį, bet ir patį žmogų. Žmonių bendravimas virsta sąsajų komunikacija, o pati tikrovė – sąsaja (inteface). Žmones ir sąsajas sieja protokolai, kurie užtikrina komunikaciją. Komunikacijos „siela“ – skaitmeninis kodas, kuris ir ima tvarkyti bei gaminti socialinę ir kultūrinę tikrovę. Skaitmeninės medijos tampa minties, auklėjimo ir kūrybos terpe. Klausimas – kiek žmogus kūrybiškai valdo tą tepę, kiek jis turi egzistencinio kūrybingumo galios, peržengiančios skaitmeninio kodo logiką?

Naujosios medijos – naujos galimybės ir naujos grėsmės

Naujosios medijos teikia nepaprastai daug galimybių įvairiose žmogaus gyvenimo srityse – moksle, kultūroje, švietime, medicinoje. Tačiau svarbu esminis klausimas, kas ką valdo — žmogus medijas ar medijos žmogų? Visi naujieji „išmanieji“ įtaisai teikia ne tik naujų veiklos galimybių, bet ir kelia naujų grėsmių. Pagrindinė grėsmė – medijų priedėlių tampantis žmogus. Žmones prižiūrinčios institucijos sukaupia daugybę informacijos apie žmones, kuri gali būti panaudojama savanaudiškiems tikslams.

Komentarai