Vaiduokliai

2014 12 04

Detektyvinės istorijos

Jonas Liubinavičius

Apie detektyvinių istorijų konkurso rezultatus skaitykite čia: http://www.vartotojai.lt/index.php?id=9719

Skaitytojams pateikiame Jono Liubinavičiaus (17 m.) iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos kūrinį, atsiųstą detektyvinių istorijų konkursui „Atsargiai: tapatybės vagystė“. Dėkojame autoriui už kūrybą!

Dėmesio: kūrinio kalba netaisyta.

Vaiduokliai

,,Čia ilsisi Azizas Peteliškevičius, pavyzdingas pilietis, nusipelnęs biologas ir matematikas“, perskaitė ant paminklo iškaltą užrašą kunigas ir pamatęs, jog mirusiojo pagerbti niekas neatėjo, sukalbėjo „Saugok Viešpatie“ ir nusuko bažnyčios link.

Dieną prieš Šventojoje pūtė lengvas štilis, švietė kaitri ir skaisti saulė, temperatūra buvo 28 laipsniai karščio ir danguje – nė vieno debesėlio. Miestelio tvarką prižiūrėjo du pareigūnai – Jokūbas ir Arbūzas. Iš tikrųjų jie atrodė labai rimti, budrūs ir susitelkę į darbą. Abu sėdėjo ant policijos automobilio kapoto, valgė po čebureką iš vietinio kioskelio ir prakaituodami savo uniformose pirštais baksnojo į paneles paplūdimyje. Partneriai jie tik pirmą dieną, todėl sunkiai mezgė pokalbius, nežinojo, apie ką kalbėti:

–        Ėėė, umm – mekeno Arbūzas, bandydamas ko nors paklausti, – kiek laiko dirbi policininku?

–        4 metus – staigiai atšovė Jokūbas, – tu?

–        Man pirmas mėnuo.

–        Aišku, – ištarė Jokūbas, jausdamas pareigą dar ką nors pasakyti, nors noro kalbėti neturėjo.

Šis ilgas pokalbis pasibaigė ir jie toliau pirštais rodė į gražias paneles. Kadangi saulė nešviečia visą parą, ji pamažu pradėjo leistis, o merginos skirstytis. Partneriams visai nebeliko apie ką šnekėti ir tarp jų įsivyravo labai nejauki tyla. Arbūzas vis stengėsi apsimesti ką nors veikiantis, tikėdamasis nepasirodyti keistuolis, todėl kas penkiolika sekundžių dirstelėdavo į laikrodį. „Dabar yra lygiai pusė dvylikos, dar pusvalandis ir šiandienos pamaina baigsis, galėsiu atsipalaiduoti,“ – kartojo jis sau.

–        Daliny 16, ar mane girdite? – sucypė racija mašinoje.

–        Jo, – atsakė Jokūbas pagriebęs mikrofoną nuo sėdynės.

–        Vaivorykštės gatvėje pranešta apie negyvėlį, patikrinkite.

–        Supratome, – duetu pasakė partneriai.

Jokūbas užkūrė mašinos variklį, įjungė sirenas, prižadinusias visus 500 metrų spinduliu, bet tuomet GPS navigacinė sistema pareiškė, jog jie jau yra ieškomoje gatvėje. Vairuotojas viską išjungė ir tarsi jo smegenys būtų pradingusios maždaug 20 sekundžių tiesiog sėdėjo nerodydamas jokių emocijų ir žiūrėjo į niekur, bandydamas suvokti, ką padarė. Tolumoje ošė pušynas ir ūkavo pelėdos… Po šios keistos pauzelės Arbūzas pagriebė prožektorių ir iššoko iš mašinos. Jokūbas atsigavo ir padarė lygiai tą patį. Porelė žingsniavo ir tikrino visas pakampes, nieko nerado. Susižiūrėjo vienas į kitą ir pradėjo žingsniuoti atgal. Einant tiltu Arbūzas pašvietė į upę ir jos krante pamatė negyvą vyrą:

–        Čia! – riktelėjo jis.

Jokūbas atsisuko ir pamatęs lavoną, susiraukė:

–        Kviesk kriminalistus, – paliepė Arbūzui.

Suskambėjo detektyvo Olego Žebenkšties tarnybinis telefonas ir jis labai nepatenkintu balsu į mikrofoną suklykė:

–        Jau beveik 12 valandų! Ko jums reikia?!

–        Rastas negyvas žmogus Šventojoje, Vaivorykštės gatvėje.

–        Mhm, atvažiuoju… – suburbėjo sau po nosimi.

Šventoji, pirma valanda septinta minutė. Į įvykio vietą atvyksta Olegas. Prie jo iškart pribėga Arbūzas ir, paspaudęs ranką detektyvui, išsižioja šnekėt:

–        Auka… – pradeda pasakoti policininkas.

–        Tylėk! – pertraukia jį Olegas, – vesk mane prie kūno.

Arbūzas nenoriai užsičiaupė ir nuvedė jį prie lavono. Detektyvas priėjęs prie aukos demonstratyviai nusiėmė akinius nuo saulės (beje, saulės nebuvo, nes viskas vyko naktį) ir tarė:

–        22 metų, vyras, surambėjusios rankos atskleidžia, jog dirbo statybininku, dėl to, kad guli upės krante jis neabejotinai tiesiog buvo neatidus ir neatsargus – nuskendo.

–        35 metų, kišenėje rastoje asmens tapatybės kortelėje parašyta ,,Azizas Peteliškevičius“, iš duomenų bazės gavome patvirtinimą, jog jis vietinės kepyklėlės savininkas, ant kaklo rastos smaugimo žymės, kūnas nepermirkęs, todėl sprendžiame, kad čia tik išmestas po nužudymo, ne daugiau kaip prieš valandą, – pašnibždomis pataisė jį Jokūbas.

Viskas nutilo, vėl girdėjosi tolumoje ūkaujančios pelėdos.

–        Į laboratoriją? – paklausė Arbūzas.

–        Ne, geriau į viešbutį… – nepatenkintas šaipėsi Olegas.

Visi susirinko daiktus ir išsiskirstė, kas namo, o kas į laboratoriją.

Kitą dieną aptikta klaida dėl Azizo tapatybės. Pasirodo, auka iš tikrųjų buvo Kęstutis Stalčius, bet naudodavosi Peteliškevičiaus tapatybe atlikinėti smulkioms vagystėmis. Pats Azizas gyveno prieš 112 metų, bet jo mirtis niekada nebuvo užregistruota. Jo tapatybe visą tą laiką galėjo naudoti bet kas. Detektyvas Olegas dirbo visą dieną stengdamasis ištaisyti šią klaidą. Pagaliau Azizas oficialiai mirė.

Kitą rytą Olegui pateikiami surinkti duomenys iš laboratorijos:

–        Kas čia? – grubiai paklausė detektyvas.

–        Duomenys iš laboratorijos,– pasimetęs, drebančiu balsu tarė daktaras.

Olegas išplėšė dokumentus iš rankų ir garsiai perskaitė:

–        Auka buvo sveika, rasti keli pirštų atspaudai ant aukos marškinių apykaklės. Nors jie beveik nusiplovę, pavyko priskirti Tomui Tomauskui…

–         Kas jis toks? Kodėl jo neieškote? – pradėjo kabinėtis detektyvas.

–        Pone… – bandė pasiteisinti daktaras, bet jį vėl pertraukė.

–        Nejaugi leisite įtariamam žmogžudyste bėgioti laisvėje?

–        Mes jį radome, – pagaliau gavo progą pasisakyti.

Olegas pakėlė antakius ir ramiu balsu tarė:

–        Nuveskite mane pas jį.

–        Jis negyvas, palaidotas prieš 2 dienas,– tvirčiau pasijautęs pranešė daktaras ir palikęs dokumentus ant detektyvo stalo, pasišalino iš jo kabineto.

Olegas nusisuko į langą ir masažuodamas savo pagurklį susimąstė. Čia siūlas nutrūko. Informacija nesuteikė papildomų žinių, nebeliko už ko užsikabinti. Nusivylęs detektyvas užantspaudavo bylos uždarymo dokumentą ir įdėjęs jį į segtuvą, užrakino ją archyve.

Praėjo trys dienos, bet Šventojoje geras oras pagerėjo dar labiau. Šįkart Arbūzas ir Jokūbas budėjo pačiame paplūdimyje. Jų išvaizda ir elgesys padėjo jaustis kurorto gyventojams ir lankytojams saugiems ir prižiūrimiems. Jokūbas vilkėjo tamsiai mėlynus maudymosi apatinius, ant kurių buvo prisegtas policininko ženklelis ir ant sėdimosios dalies švietė užrašas „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Taip pat per petį jis buvo persimetęs diržą, ant kurio kabėjo elektros šokas, racija, bananas ir buteliukas kremo nuo saulės. Jis it balerina vaikščiojo paplūdimiu ir grakščiai pašokdavo kiekvieną kartą, kai šalta banga užliedavo jo kojų pirštus. Arbūzas vilkėjo lygiai tokius pačius maudymosi apatinius, per kaklą buvo persimetęs gėlėtą rankšluostį ir pakrantėje rinko kriaukleles ir ieškojo gintarų. Jie atrodė tokie didingi, jog iškart patraukė turistų dėmesį. Prasidėjo fotosesija. Arbūzas nusišluostė prakaitą ir pardėjo grakščiai pozuoti. Fotosesiją nutraukė netikėtas iškvietimas į Aliejaus alėją. Porininkai įsispyrė į „Crocs“ šlepetes ir, įsėdę į mašiną, nudūmė įvykio vieton.

Atvykus į įvykio vietą juos pasitiko iškvietusi moteriškė. Ji nustebo išvydusi taip apsišarvavusius pareigūnus, tačiau nieko neklausinėjo ir netempdama laiko nuvedė juos prie šiukšlių konteinerio, kuriame, kaip pranešta, buvo supjaustytas ir į šiukšlių maišus sukištas žmogus. Jokūbas paėmė vieną iš maišų, atrišo jį ir į policininką kaip traukinys trenkėsi baisi smarvė. Baigęs raukytis jis maiše pamatė žmogaus ranką. Arbūzas ir Jokūbas linktelėjo vienas kitam ir duetu tarė:

–        Atrodo, turime bėdą.

Abu užsidėjo akinius nuo saulės ir iškvietė kriminalistus. Viskas vyko kaip pastarąjį kartą, tik legendinis detektyvas Olegas net nesugebėjo nusakyti aukos lyties. Vyrai draugiškai konvejeriu sumetė maišus su aukos kūno dalimis į mašinos bagažinę ir nugabeno juos į laboratoriją. Tyrimų atsakymai Olegą netikėtai nudžiugino, auka buvo 52 metų prekybinio laivo kapitonas Vytas Stipintiškis, bet rasta svetimo kraujo ir pirštų atspaudų. DNR tyrimai, nurodė jog tai buvo Tomo Tomausko kraujas bei atspaudai.

–        Juk tai tas pats žmogus, kuris beveik prieš savaitę nužudė Juozą! – nušvito protas Jokūbui.

–        Džiugu, kad jūs toks pastabus, kolega, – rėžė Olegas ir susirinkęs visus dokumentus nuėjo į savo kabinetą bandyti iš naujo užmegzti tyrimą.

Diena baigėsi.

Saulė pakilo ir pareigūnams Arbūzui ir Jokūbui, prasidėjo dar viena mįslių ir nusikaltimų pilna diena. Tik atvykus į biurą juos pasitiko Olegas:

–        Labas rytas, vyručiai, – ištarė jis, – užeikite į mano kabinetą.

Policininkų duetas sutrikę nusekė paskui detektyvą. Olegas pasodino svečius, įsitaisė pats ir pradėjo šnekėti:

–        Draugai, – kreipėsi jis į policininkus, – jūs su šia byla susidūrėte nuo pat pradžių ir žinote apie ją daugiau nei kiti, todėl noriu, kad būtumėte mano asistentai jos tyrime.

–        Žinoma, be problemų! – pradėjo džiūgauti partneriai.

–        Tokiu atveju norėčiau pasidalinti su jumis tolimesnėmis savo išvadomis, – pradėjo rimtą šneką Olegas. – Tai, jog abi žmogžudystės veda prie negyvo žmogaus…

–        Zombiai, – rimtai ir lėtai žiūrėdamas tiesiai detektyvui į akis pasakė Jokūbas.

–        Kąąąą? – pasimetė Olegas, bet jį iškarto pertraukė Arbūzo riksmas.

–        Kur?!

Detektyvas išsižiojęs ir išsprogusiom akim žiūrėjo į pareigūnus. Jis suprato padaręs didelę didelę klaidą. Atsikvošėjęs jis atpalaidavo kaklaraištį, atsisegė viršutinę marškinių sagą, atsilošė kėdėje ir tyliu, dusliu, nusivylimo pilnu balsu tarė:

–        Aukos mūsų niekur neveda, todėl turime iškasti žudiką, gal jis suteiks kokios nors informacijos.

Pasikrovę į mašiną porą kastuvų, detektyvas ir pareigūnai išvyko į Lėbartų kapines. Po kokios valandos klaidžiojimo trijulė pagaliau rado antkapį, kuriame buvo įrėžta „Tomas Tomauskas“. Prasidėjo rimtas darbas, ne visiem, žinoma. Policininkai kasė, o Olegas žiūrėjo. Saulė pradėjo leistis ir Arbūzas kabindamas kastuvu daužė į kažką kietą. Netikėtai ir Arbūzas, ir Jokūbas prisipildė jėgų bei motyvacijos. Pareigūnai greit baigė atkasinėti karstą ir iškėlė jį iš duobės. Visi trys sustojo aplink karstą ir draugiškai nuplėšė jo dangtį. Staiga trijulę it šaldytuvas užgriuvo baisi puvėsių smarvė. Arbūzas nualpo. Karste gulėjo pūvantis ir kirminais apėjęs riebaus juodaodžio kūnas. Kažkodėl jis nė kiek nepasirodė panašus į Tomą. Olegas nulaužė jo pirštą ir įdėjo į plastikinį maišelį. Nieko nesutvarkę Olegas ir Jokūbas (su Arbūzu glėbyje) pasišalino iš kapinių. Jie patraukė pietryčių kryptimi, laboratorijos pusėn. Trijulė pristatė į laboratoriją juodaodžio pirštą, atgaivino Arbūzą, susitarė rytoj ryte susitikti čia, biure, ir išsiskirstė namo.

Tai va, ryte jie vėl susitiko. Pusvalandį gėrė kavą ir šnekučiavosi, laukdami informacijos iš laboratorijos. Ir ji atėjo. Čia sužibo nauja pavardė Bobis Jonezas.

–        Asmens sąskaitos, mobilusis bei kortelės paskutinį kartą naudotos prieš keturias dienas, – patikrino Olegas.

–        Ką tai reiškia? – paklausė Arbūzas.

Detektyvas išsitraukė lapą popieriaus ir pradėjo kažką braižyti.

–        Žiūrėkite, – tarė jis. – Pasmaugtas Juozas, supjaustytas Vytas, abu nužudyti Tomo Tomausko.

–        Taip, – linkčiojo galvomis pareigūnai.

–        Bet Tomas oficialiai yra miręs, – tęsė Olegas, – jo karste mes radome Bobį, kuris oficialiai yra gyvas. Vadinasi, Tomas, įkišo Bobį į karstą kaip save ir dabar naudojasi jo tapatybe. Viskas, ką padaro Tomas, mus nuveda pas mirusį žmogų ir mes ties tuo sustojame, kol jis slapta veikia kaip Bobis.

–        Reikia atsekti Bobį ir rasime Tomą, – samprotavo Jokūbas.

–        Būtent.

Olegas pasiėmė elektros šoką ir pamojo ranka:

–        Eime.

Palydovas atsekė mobiliojo telefono signalą ir tyrėjai atsidūrė priešais dvylikos aukštų daugiabutį. Tik įėję į laiptinę jie mato apdaužytas duris. Jos sudomina kolegas. Apžiūrėjęs spyną Arbūzas lengvai patraukė duris ir jos nukrito ant žemės. Visi trys išsitraukė bananus ir pradėjo tyliai apžiūrinėti butą. Olegas suriko:

–        Bingo!

Abu policininkai nubėgo pas jį į svetainę, kur ant žemės telkšojo didžiulė kraujo bala ir gulėjo žmogus. Vyrai iškvietė ekspertus. Jie surinko kūną ir pradėjo bute ieškoti įkalčių.

Po trijų valandų į Olego kabinetą, kur jis ir policininkų duetas gėrė kavą, daktaras pristatė naujojo tyrimo rezultatus. Jokūbas garsiai perskaitė:

–        Tomas Tomauskas, viena mirtina šautinė žaizda kaktoje, 420 kalibras, Lietuvoje šis kalibras leidžiamas, bet nenaudojamas (nėra legalių šio kalibro ginklų savininkų).

–        Žudikas turėjo būti užsienietis, – sudėtingai išmąstė Arbūzas.

Detektyvas pažiūrėjo į jį pašaipiu žvilgsniu ir nusisukęs pradėjo kažkur eiti. Policininkai nusekė paskui.

–        Kur einame? – klausinėjo.

Bet kietuolis nieko neatsakė ir ėjo toliau. Olegas skubėdamas atsitrenkė į stiklines dokumentų saugyklos duris. Susiėmęs už nosies tarė:

–        Atėjome.

–        Ir ką čia darysime? – paklausė Jokūbas.

–        Ieškosime visų bylų, susijusių su 420 kalibro ginklais.

Olegas atrakino duris ir prasidėjo paieška. Po kokios valandos paieškų trijulė nusprendė, kad peržiūrėjo viską ir susirinkę detektyvo kabinete pradėjo nagrinėti, ką rado.

–        Dvi bylos, abiejose žmonės pašauti 420 kalibru, įkalčiai atvedė iki anksčiau mirusių ir palaidotų žmonių, bylos nutrauktos, – apibendrino Arbūzas.

–        Viena byla, žmogus pašautas 420 kalibru, įkalčiai atvedė iki palaidotų žmonių, – perskaitė Jokūbas

–        Radau  vieną bylą, identišką kaip Jokūbo, taip pat radau kažką apie nelegalų ginklų pirkimą, – pasakė Olegas ir iškart paklausė, – kokios jūsų bylose įtariamų žudikų pavardės?

–        Paulius Užuolaida ir Nikolas Nikolas, – sunkiai perskaitė Arbūzas.

–        Nikolas Nikolas, – pakartojo Jokūbas.

–        Paulius Užuolaida, atrodo, ir vėl reikės kasti, – užbaigė nagrinėjimą detektyvas.

Visi sulipo į mašiną ir nuvažiavo į kapines. Policininkai kasė, o Olegas žiūrėjo ir kalbėjo:

–        Abu palaidoti prieš 5 dienas. Įdomu, ką berasime.

Pareigūnai uoliai kasė ir gana greitai rado, ko ieškojo. Olegas paėmė audinių mėginius, sudėjo juos į plastikinius maišelius ir nudūmė pietryčių kryptimi, laboratorijos pusėn. Atvejis buvo toks pat kaip ir su Tomu Tomausku. Nikolas Nikolas ir Paulius Užuolaida prisidengė svetima tapatybe, o save dokumentiškai nužudė. Tai leido jiems neatsekamai daryti nusikaltimus ir likti nepagautiems.

Juos atsekė pagal banko kortelių naudojimą ir pristatė į nuovadą tardymui. Olegas padavė Arbūzui ir Jokūbui po lapelį su klausimais ir nusiuntė apklausti įtariamųjų. Pats detektyvas įsitaisė kėdėje ir užsidėjo ausines, per kurias buvo klausoma tardymų. Paulius atsakė tik į vieną klausimą. Arbūzui pasakius, jog abu jo kolegos yra pagauti ir viskas apie juos žinoma, įtariamasis nustebęs paklausė:

–         Du? Kažką…

Sustojo vidury sakinio ir nieko nebesakė. Panašiai atsitiko ir su Nikolu. Jokūbui pasakius tą patį sakinį, Nikolas sutriko, susiraukė, bet nieko nepasakė. Olegas pasižymėjo šį sutapimą ir nuėjo į kabinetą. Jis išsitraukė juodą markerį ir ant stiklinių durų pradėjo žymėtis mintis.

„Paulius. Nikolas. Vienas nužudė Tomą. Kuris? Abu jie keistai reagavo į pasakymą apie kolegas. Jei kolegos tik Paulius ir Nikolas, kam jiems žudyti Tomą? Tomas galėjo kažką išduoti, todėl jį reikėjo pašalinti. Vadinasi, vienas iš jų privalo būti pažįstamas su Tomu. Bet tada Nikolas ir Paulius tarpusavy nepažįstami. Jie užsiima ta pačia veikla, abu veikia pasislėpę už svetimos tapatybės, jų ginklai vienodi.“

Į kambarį įeina Arbūzas ir Jokūbas. Trise jie keistai susižvalgė nesuprasdami vienas kito ženklų, Olegas parodė į aprašytas stiklines duris ir susivokę pareigūnai pradėjo skaityti.

–        Kas jei jie tarpusavy nepažįstami ir veikia individualiai, viskas tarp jų yra tik sutapimai? – paklausė Arbūzas.

–        Bet kam tada žudyti Tomą, kitą žudiką?

–        Kažkam būtinai reikėjo jį užčiaupti, – paaiškino detektyvas.

–        O jeigu juos valdo vienas ir tas pats žmogus? – įsiterpė Jokūbas.

–        Tęskite, – paliepė Olegas.

–        Vienas žmogus, labai turtingas ir įtakingas nusikaltėlis, suranda sau pavaldinių, sunaikina jų tapatybes, aprūpina juos ginklais ir turi armiją sau pavaldžių nusikaltėlių.

–        Valdomi vieno žmogaus jie veikia nepriklausomai nuo vienas kito, galbūt išvis nežino apie kitus, – pratęsė mintį detektyvas. – Tačiau ką daryti su Tomu, jei jis vienas iš jo pavaldinių, kam reikia įsakyti jį nužudyti?

–        Gal jis padarė kažką negero savo viršininkui? – pasiūlė savo versiją Arbūzas.

–        Labai reali versija, – linkčiojo galva Olegas, – bet tai neduoda jokios informacijos apie jų vadą, nes kad ir ką padarė Tomas, tai tikriausiai buvo tik jo ir nežinomojo viršininko reikalas.

–        Kodėl? – nesutiko Jokūbas, – galėjo žinoti ir kiti.

–        Toks įtakingas ir svarbus nusikaltėlis nepasakotų visiems svarbios informacijos be priežasties, juk kiekvienas žudikas veikia individualiai, žinojimas nedaro įtakos jų funkcionavimui, – įsiterpęs paaiškino Arbūzas.

–        Na, galbūt, – nebesiginčijo pareigūnas.

–        Ir tai nesuteikia informacijos apie paslaptingąjį viršininką… – atsiduso Olegas.

–        Kolegos, aš turiu planą, – po pauzelės pareiškė Arbūzas.

Olegas nustebęs pakėlė akis į pareigūną ir gestu parodė tęsti savo mintį.

–        Vadui reikia negyvo Tomo. Jis pasiuntė vieną žudiką, tas atliko savo darbą ir dabar sėdi čia, nuovadoje. Jeigu mes pasakysime, kad Tomas gyvas, o žudikas darbo neatliko? Tomo žudikas sėdi čia ir pranešti apie atliktą darbą negali. Vadas kreipsis į kitą žudiką. Galbūt tai bus kitas dabar nuovadoje sėdintis nusikaltėlis. Bet kokia informacija iki jo nepateks, o pateks pas mus.

–        O jei vadas kreipsis į kitą žudiką? – suabejojo planu Jokūbas.

–        Kartosime tą patį iki tol, kol jis kreipsis į mums reikiamą žudiką, – paaiškino Arbūzas ir rankų mostu parodė, jog tai ir yra jo legendinis planas.

–        Bijau, kad nepavyks, – papurtė galvą Olegas.

–        Kas nerizikuoja, tas negeria šampano, – pasakė Arbūzas.

Kitą rytą, Olegas ir Jokūbas laukė vėluojančio Arbūzo. Jis pakeliui į darbą sustojo nusipirkti laikraščio, todėl dabar vėluodamas ir suplukęs įsiveržė į detektyvo kabinetą.

–        Ką čia laikai? – paklausė Olegas.

Pareigūnas tėškė jam ant stalo laikraštį, kuriame žibėjo antraštė „Nepasisekusi žmogžudystė“. Ten buvo prirašyta, kaip medikai išgelbėjo beveik mirusį žmogų, pavojingai sužeistą šūviu į galvą. Detektyvas pakėlė išpūstas akis į Arbūzą, o jis tiesiog plačiai išsišiepė. Po dvidešimties minučių šį straipsnį jau nukopijavo populiarus internetinis žinių portalas „Delfinas“. Žinia apie „nepavykusią“ žmogžudystę išplito gana greitai ir plačiai. Trys draugai išsiskirstė: Olegas liko biure ir laukė naujo žmogžudžio, o pareigūnai išsiskyrė į sugautų žmogžudžių butus, laukė kokio nors ženklo, pranešimo. Visi įsitvirtino savo postuose. Laikas bėgo lėtai. Praėjo beveik 5 valandos nuo žinios paskleidimo ir trijulė susisiekė telefonu, kad išsiaiškintų, kaip jiems sekasi.

–        Visiškai nieko, – pradėjo Jokūbas.

–        Tas pats, – atsiduso Arbūzas. – Tik tame bute labai smirda.

–        Nepastebėjau įtartinų žmonių, įeinančių į pastatą, – pasakė Olegas. – Tiesą sakant, net nebetikiu, ar kas nors dar pavyks.

–        Tiesiog lauk, – nuramino jį abu pareigūnai.

Pasigirdo šūvis.

–        Kas čia, – išsigąsta Jokūbas. – Olegai, čia pas tave?

–        Ne.

–        Arbūzai? Arbūzai? Alio, Arbūzėli?

–        Važiuojam pas jį, greičiau.

Abudu šoko į mašinas ir įsijungę sirenas, spausdami kiek gali išlėkė pas Arbūzą. Važiuodamas detektyvas iškvietė greitąją. Pirmas pas Arbūzą atskriejo jo partneris. Išsitraukęs ginklą jis atsargiai ir tyliai sėlino buto link. Durys išlaužtos. Iškart po dešine, virtuvėje, gulėjo Arbūzas. Jo krūtinėje – trys šautinės žaizdos ir gyvybės ženklų jis neberodė. Atvažiavusi greitoji medicinos pagalba pavirtino mirtį. Jokūbas ir Olegas pasijuto vieniši, palikti, prislėgti. Jie nebežinojo, ką daryti, tiesiog suglebę sėdėjo ant laiptų ir mąstė. Tirti bylos jie nebenorėjo, išsiskirstė namo. Taip liūdnai ir baisiai baigėsi dar viena tyrimo diena.

Olegas į darbą atvyko valanda anksčiau. Vis dar be galo prislėgtas vakarykščių įvykių bandė dėlioti mintis, rasti, už ko užsikabinti. Ant savo stiklinių durų užrašė:

„Kas nužudė Arbūzą? Ginklo, su kuriuo nužudytas Arbūzas, kalibras 420. Grupuotė tikriausiai ta pati. Bet kaip jie atsekė, jog jis dalyvavo bylos tyrime? Jie mus seka? Biure yra išdavikas? O gal jie ką nors sumaišė? Kas, jeigu jie norėjo nužudyti ne jį. Gal jiems reikėjo Pauliaus, kuriam šitas butas priklausė? Bet kam jiems žudyti dar vieną savo grupuotės narį?“

–        Tiek daug klausimų… – su savimi pradėjo kalbėtis Olegas.

Į kabinetą įėjo Jokūbas.

–        Ką darysime dabar? – liūdnu balsu paklausė jis.

–        Nežinau, – atsiduso detektyvas, – neberandu, už ko užsikabinti.

Tyla.

–        Palauk, – kažką prisiminė Olegas, – buvau radęs kažkokią bylą apie nelegalų ginklų pirkimą.

–        Taip, kažką minėjai, – linktelėjo Jokūbas.

Abu atidarė segtuvą ir pradėjo skaityti. Čia jiems užkliuvo paminėtas Azizas Peteliškevičius.

–        Jis juk buvo ir mūsų tiriamoje byloje, – prisiminė policininkas.

–        Kepyklėlės savininkas apsimetinėjo Azizu, – papildė detektyvas.

–        Azizas oficialiai buvo gyvas, bet jis turėtų būti palaidotas.

–        Siūlai apieškoti dar vieną karstą? – paklausė Olegas

–        Na, taip, – kraipydamas galvą atsakė Jokūbas.

Detektyvas išsiuntė prašymą į visas pamario bažnyčias – paieškoti Azizo kapo. Po dviejų valandų iš Lėbartų gautas atsakymas, jog jis rastas. Kolegos susikrovė daiktus ir nudūmė į kapavietę. Saulė jau buvo labai žemai. Pradėti kasinėjimo darbus buvo per vėlu, nes juos baigti būtų reikėję visiškoje tamsoje. To nepaisę Olegas ir Jokūbas nuėjo pažiūrėti į kapą. Atsistojus prieš jį detektyvui pradėjo lietis mintys:

–        Kas, jei Azizo tapatybe naudojosi daugiau nusikaltėlių, nei mums atrodo?

–        Ką tai keičia? – nesuprato policininkas.

Olegas giliai įkvėpė ir pradėjo aiškint savo naująją teoriją:

–        Šia tapatybe naudojasi velniškai didelis skaičius piktadarių. Tomas Tomauskas plėsdamas savo verslą šalino kliūtis. Viena iš kliūčių buvo Azizu apsimetinėjęs vagis. Radę jį mes radome ir klaidą su jo tapatybe. Oficialiai paskelbus apie jo mirtį, kyla grėsmė šią tapatybę naudojusiems nusikaltėliams būti sugautiems. Visi pasislepia už naujų tapatybių.

Detektyvas trumpam nutilo ir truputį pamastęs pratęsė:

–        Arba Paulius Užuolaida, arba Nikolas Nikolas eina nužudyti Tomą, nes jis galėjo išduoti visų jų slėpimosi taktiką, apsimesti mirusiu ir veikti su svetima tapatybe. Vienas iš jų nužudo Tomą, bet viena diena pavėluoja.

–        Nebesuprantu, – pareiškė Jokūbas.

–        Tomas apsimeta Bobiu, kitą dieną pasinaudoja telefonu ar kortele ir tik po to yra nužudomas. Tai padeda atsekti, jog Tomas po „mirties“ kažką veikė. Jei jis būtų nebepasinaudojęs šiais daiktais po to, kai pradėjo apsimetinėti Bobiu, mes jo atsekę nebūtumėm.

–        Žudikai padarė klaidą ir mes juos atsekėme pagal 420 klaibro šovinius, – įsijungė į samprotavimą pareigūnas.

–        Bet visi manė, jog Tomas išgyveno. Jo žudiką reikėjo pamokyti, pasirūpinti, kad daugiau jis to nekartotų. Vietoje žudiko pasipainiojo Arbūzas.

–        Azizo pirkti ginklai!

–        Kas? – nesuprato detektyvas.

–        Kas, jei visi byloje minėti nusikaltėliai naudojosi Azizo tapatybe pirkti ginklams, o tie ginklai buvo išskirtiniai, šaudantys 420 kalibro šoviniais?

–        Vienas žmogus nušautas 420 kalibro ginklu galėjo išduoti visus Azizo Peteliškevičiaus tapatybę naudojusius nusikaltėlius, – susiprotėjo Olegas.

–        Todėl buvo svarbu kad šūvis 420 kalibru nepasikartotų,. – šnekėjo įsijautęs Jokūbas. – Priklausomai nuo to, kiek nusikaltėlių naudojo šią tapatybę, gali būti atskleistas žvėriško mastelio tapatybės vagystės atvejis.

Lauke visiškai sutemo. Kapinėse nuaidėjo du šūviai. Olegas ir Jokūbas negyvi sukniubo ant žemės. Bylos tyrimas nutrūko.

Komentarai