Tomas Rimkus: „Visuomet buvau užsibrėžęs, kad noriu kažką pakeisti…”

Tomas Rimkus:  „Visuomet buvau užsibrėžęs, kad noriu kažką pakeisti…”

Žurnalo „Avangardas“ akiratyje – energingas ir optimizmu trykštantis naujo leidinio„Savaitraštis Kaunui“ direktorius Tomas Rimkus. Jis pasidalino mintimis apie kūrybingą, bet kartu ir atsakingą vadovo darbą, apie savo planus ir rūpesčius. Buvo įdomu ne tik išgirsti kokie keliai atvedė T.Rimkų  į žiniasklaidą, bet ir patarimų renkantis savo profesiją.

Tomas (Small)

Kaip pats įvardintumėte dabartinę savo veiklą? Kokia yra įprastinė Jūsų darbo diena?

Šiuo metu esu „Savaitraštis Kaunui“ direktorius. Kiekviena mano diena atrodo skirtingai – vieną dieną pradedu nuo arbatos puodelio, kitą dieną – iškart į susitikimą. Kartais ateinu į darbą 9, kartais 10, o kartais net 7 valandą ryto. Tačiau dažniausiai dienos pradžioje susirašau visos dienos darbus, tikslus ir viską, ką noriu per šią dieną nuveikti, o vėliau stengiuosi visur sudėti varneles: padariau šitą, gavau tokios ir tokios informacijos, turime dar tą ir tą nuveikti. O pati diena dažniausiai būna labai skirtinga, interaktyvi, dažnai tenka kur nors išvažiuoti, kur nors išeiti, o kartais visą dieną prasėdėti užsidarius.

Tai labai daug darbo nudirbate per vieną dieną?

Sunku pasverti, kas yra daug. Galima daryti daug mažų žingsniukų, kurie lemiadidelį rezultatą, galima per vieną dieną ką nors pasiekti, nueiti į susitikimą, kuris duotų labai daug. Todėl negaliu įvardinti ar daug darbo padarau per vieną dieną. Jei dėčiau plytas, būtų matyti kada padariau daug, o dabar kartais būna labai sunku pasverti, ypač kai mes kalbame apie protinį darbą. Jei aš visą dieną nepaimu į rankas tušinuko ar nepaliečiau kompiuterio klaviatūros, tačiau susidėlioju mintyse savo planustrims mėnesiams į priekį ir kaip visa tai įgyvendinti, tai manau irgi yra pakankamai daug.

Su kokiais sunkumais susiduriate dažniausiai?

Dažniausi sunkumai yra susiję su laikraščio užsakymais,logistika, tai yra korespondencijos išvežiojimais,visokie einamieji reikalai. Kai turi susikoncentruoti ties vienu dideliu tikslu, pasiekti svarbų rezultatą, dažniausiai blaško labai paprasti dalykai – tai internetas dingsta, tai kažkam padangą nuleido, tai kažkas atsitiko – tokios smulkmenėlės, kurios pasidaro erzinančiai didelės.

Kai pradėjote dirbti žiniasklaidoje, kas jus labiausiai šokiravo? Kas nustebino ar buvo ne taip, kaip tikėjotės?

Žiniasklaidoje pradėjau dirbti prieš 7-8 metus, tačiau sunku pasakyti, kad kažkas labai šokiravo. Į ją patekau visai netyčia, dėl savo gebėjimo dirbti „Photoshop” programa, pradėjau kaip maketuotojas ir neturėjau nė žalio supratimo, kaip visa tai veikia, kas tai yra. Todėl nemanau, kad kas nors labai šokiravo, viską pradėjau labai lengvai ir pamažu. Sunkiausia būna, kai iš karto pradedi nuo atsakingų pareigų ir tada būna šokas, tada būna viskas ne taip kaip įsivaizdavai, bet pas mane viskas vyko mažais žingsniukais, tai šoko ir nepatyriau.

Išbandėte visas darbo redakcijoje sritis – buvo temaketuotojas, fotografas, žurnalistas ir dar daugiau. Kas patiko labiausiai?

Aš esu plepus žmogus, todėl interviu darymas buvo vienas smagesnių dalykų. Mes, kartu su mano kolege Toma,išeidavome į gatvę, kalbindavome žmones, tai buvo vos ne tokia rubrika “Tomas irToma klausia”. Mes praleisdavome visą dieną, bendraudami su žmonėmis, po to iš gautos medžiagos darėme laikraščio reportažus, vėliauir video reportažus, tai turbūt buvo vienas smagiausių dalykų. Taip pat patiko ir kiti dalykai, tokie kaip fotografija ar saviraiška, t.y. tekstų rašymas, maketavimas. Buvau dizaineris, darydavau reklamas, kurios man pačiam patikdavo. Tiesiog yra labai daug skirtingų sričių, kuriose gali save realizuoti. Dažnai būna taip, kad kažkur jau pradeda atsibosti, tuomet gali tai pakeisti į vos vos kitokią sritį.

Kokios būdo savybės jūsų darbe padeda labiausiai? Kurios iš jų yra svarbiausios?

Manau, tai būtų supratingumas ir nepasidavimas. Aš nežinau ar esu geras vadovas, bet esu geras lyderis. Rūpinuosi savo komanda. Nesu vienas iš tų, kurie tiesiog sėdi kabinete ir sako ateik čia,jei ką nors reikia padėti, pridedu savo ranką ir mes galime visi kartu tai padaryti. Tai turbūt yra viena stipriausių mano savybių, tas komandinis sprendimas ir veikimas, gebėjimas pajausti, kai kažkas vyksta, būti laiku ir vietoje.

Jums labai svarbi komanda, kaip formuojate ją?

Komandą susirinkti iš tiesų yra pakankamai sudėtingas dalykas. Tu nepažįsti žmonių, tačiau labai daug gali pasakyti iš pirmo pokalbio, kai susitinki su žmogumi. Gali pamatyti, kokie yra jo lūkesčiai, ko jis siekia, gali iškart juos pastatyti į nepatogią situaciją. Pavyzdžiui, kai Eglutė atėjo pas mus į darbo pokalbį, ji turėjo kažkur labai skubėti, o aš sakau jai: „Ar tu galėtum mums ištaisyti keletą straipsnių?“, ji sako: „Gerai parsinešiu namo ir ištaisysiu“, o aš paprašiau jos padaryti tai čia, redakcijoje.  Gerai, jokių problemų, atsisėdo ir padarė. Būtent tada ir pasirodo geriausios  žmogaus savybės, kad jis yra kruopštus, sąžiningas ir atsakingas ir kad gali daug padaryti. Kaip ir mūsų administratorė, kuri yra labai griežta, o tai puikiai papildo mūsų kolektyvą, nes aš galiu ja pasitikėti.Jeigu ji pasakė, kad padarys, reiškia ji tikrai padarys, todėl aš taip pat laikausi savo įsipareigojimų, kuriuos esu jai pažadėjęsir taip formuoju savo komandą. Kitas dalykas yra bandomasis laikotarpis, kurio metu gali daug pasakyti, bet galiausiai viskas matosi, kaip tu dirbi komandoje, kiek tu gebi prisiimti pareigybių ir kaip jas įgyvendini. Yra daug tokių, kurie galvoja: „tegul kiti dirba, o aš pabūsiu nuošaly“.Stengiamės tokių žmonių vengti. Ieškome darbuotojų, kuriems patinka jų darbas, kuris juos veža ir stengiamės jų nevaržyti.

O ar svarbus diplomas?

Nepasakyčiau, kad jis labai svarbus, dažniausiai kalba žmogaus darbai. Žinau ne vieną labai gerą žurnalistą, kuris pradėjo nuo korespondencijos nešiotojo darbo, žinau ne vieną puikų maketuotoją, kuris pradėjo nuo teksto stumdymo. Yra labai daug tokių žmonių, pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas, kuris dabar dirba  programuotoju vienoje garsioje Anglijos įmonėje, niekada nesimokė programavimo, jis tiesiog viską bandė ir išmoko pats. Tiesiog yra taip, kad diplomas mums duoda teorines žinias, o ne praktines, todėl jis nėra pats svarbiausias dalykas.

Ar padeda tai, kad žmogus savanoriauja kažkur?

Savanorystė yra tikrai labai sveikintinas dalykas, nes jis parodo žmogaus asmenines savybes, tai kad jis nori veikti, nori kažką keisti ar įgyti patirties. Jis nesirenka to sėdėjimo namie ir laukimo kelio, o kažkuo užsiima, atiduoda savo duoklę visuomenei, kaip aš sakau-„renka karmos taškus“, kurie ateityje tikrai pravers. Jeigu tu priklausai kažkokiai organizacijai, jeigu atlieki ten didelį darbą, tai parodo, kad gali kažką daryti be atlygio, o tai reiškia, kad tą patį galėtum daryti ir su atlygiu ir netgi siekti aukštų rezultatų.

Jūs taip pat esate savanoris. Ar Jūsų paties savanoriavimas padarė įtaką jūsų karjerai?

Įtakos buvo tiek, kiek tai tik gali būti, nes savanoriaudamas pradedi kitaip matyti pasaulį. Dėl savanorystės aš patekau į skautus, ten susipažinau su tikrai įdomiais žmonėmis, įsitraukiau į visą veiklą. Ši veikla skatina žmogų tobulėtiir kelti sau iššūkius. Kiekvienais metais mes išsikeliame sau vis didesnius tikslus ir atitinkamos veiklos, organizacija, man nuolat primena tai, ką aš sau esu pasižadėjęs. Mūsų gretose yra pakankamai daug sėkmingų žmonių, į kuriuos gali lygiuotis ir tu visuomet esi pavyzdys jaunesniems skautams. Kai žinai, kad mažiausiai 50 žmonių tau yra pasakę, kad esi jų autoritetas, ar jie nori būti tokie, kaip tu, tai verčia kelti savo kartelę vis aukščiau. Todėl mano atveju, savanorystė skatina mane tobulėti ir siekti vis didesnių tikslų.

Kalbant apie tikslus, kokius artimiausius tiklsus esate išsikėlęs savo darbe?

Žinoma, pirmausia, mano tikslas yra, kad  šitas laikraštis gyvuotų mažiausiai 5-erius metus, tai yra vienas didžiausių mano tikslų. O šiaip, kalbant apie darbą, esu pasiekęs pakankamai daug ir dabar noriu, kad visas kolektyvas pasiektų tiek pat.

Ar neigiami atsiliepimai jus motyvuoja ką nors keisti, daryti kitaip?

Neigiami komentarai niekuomet nieko nemotyvuoja, tačiau kritika visuomet yra gerai. Kritiką reikia analizuoti ir jeigu žmonės sako, kad kažkas yra negerai, jog kažką reikia keisti, greičiausiai taip ir yra. Susidūrus su kritika reikia dar kartelį pasižiūrėti, kiek tai yra kritika, kiek tai yra tiesiog blogas pasakymas. Čia tas pats, kaip ir su meno kūriniais, jei  7 iš 10 pasakė, kad tai yra labai faina, gražu, tai tikrai nėra dėmesio vertas kūrinys, tačiau jei iš 10 patikotik trims, tai jauyra tikras meno kūrinys. Todėl ir galiu pasakyti, kad kiekvienas kritiškas atsiliepimas yra vertinamas rimtai.

Jeigu turėdamas savo patirtį grįžtumėte į mokyklos suolą, ką darytumėte kitaip?

Iš tikrųjų nežinau, gal nieko ir nekeisčiau, nes kiekvienas mūsų poelgis daro įtaką kitiems mūsų veiksmams, tai  atveda mus iki šiandien. Nežinau, gyvenau linksmą gyvenimą, niekuomet nebuvau geras mokinys, tačiau stengiausi gyventi sau. Visuomet buvau užsibrėžęs, kad noriu kažką pakeisti, visuomet buvau prieš mokyklos sistemą, buvau tas vaikinukas, kuris mokytojams sakydavo: „Jeigu jūs nerodote pagarbos man, nesulauksite jos ir iš manęs“.Taigi, nemanau, kad būtų verta kažką keisti.

Ką patartumėte jaunuoliams, dar nežinantiems, kuo nori būti ateityje?

Galėčiau patarti neskubėti. Atminkite, kad visas gyvenimas jums dar prieš akis, todėl neskubėkite pasirinkti specialybės, kuri iš jūsų atimtų mažiausiai 4-5 metus. Nes praėjus keletui metų supranti, kad esi visiškai ne savo vėžėse, eini ne į tą pusę, į kurią nori eiti  ir dažnai būna taip, kad jau nebėra pasirinkimo, lieka metai ar pusantrų  ir nusprendi  pabaigti ir viskas. O per ta laiką dingsta motyvacija išvis ką nors daryti, tada renkiesi darbą, kuris visai nepatinka ir tai rutuliojasi  vis toliau ir toliau. Todėl reikia labai atsakingai pagalvoti ko tu nori po 5-erių metų, išsikelti tikslus. Pavyzdžiui, po 5-erių metų noriu būti gydytoju, po 10-ties chirurgu. Tuomet užsirašai tris žingsnius, kuriuos man reikia padaryti, o tada žiūri ko reikia, kad įvykdytum tuos tris žingsnius. Tiesiog apgalvoji, ką turi daryti kiekvieną dieną, kad pasiektum savo tikslą.  Kitaip tariant, susidaryti tokį mažą planelį, kuris tave veda prie išsikeltų tikslų. Todėl norėčiau palinkėti atsakingai apsispręsti, o jei tikrai nežinote ką norite daryti, pabaigus mokyklą padarykite vienerių metų pertrauką, pagyvenkite  vieni, susiraskite darbą ir pagalvokite, ar  norite visą gyvenimą dirbti kasininke ar kažką panašaus, o gal norite viską susidėlioti kitaip.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Rasa Katinaitė

Komentarai