RUDENS VĖJAI

Augustė Kriaunavičiūtė

Sidabrinės vėjo sruogos glosto auksinius medžių lapus. Jau tamsu, bet aš nenoriu išeiti. Noriu pasilikti, neužmiršti. Bet ruduo šaukia:

Nagi, eiki vasaros vaike, greit vėjo sidabras pranyks, lapai nukris, auksas išsiplaus, išnyks. Bet aš nenoriu… Vaikeli mielas, eiki. Vasara grįš. Grįš ir sidabro vėjai, kuriais skraidyti galėsi. O dabar skrisk tolyn, paukšteli, gaudyti auksinių lapų vėjyje.

Komentarai