SKĘSTU

Deimantė Buslevičiūtė

Šaltis. Jis sukaustė mane lyg stiprios plieninės grandinės. O ta melsva visuma, apsupusi mane, keistai baugino, bet tuo pačiu ir ramino. Milžiniški oro burbulai kilo į viršų, kutendami mano sustingusį kūną lyg mieli pūkuoti kačiukai, prabėgantys pro šalį. Mačiau jų baimės sukaustytas akis, jų akinantį skausmą, tačiau negalėjau jiems niekuo padėti: kažkokia nepaaiškinamai stipri jėga traukė juos aukštyn, o mane, deja, vis gilyn ir gilyn…

Milžiniški peiliai raižė man šonus, lediniai prisilietimai draskė veidą ir tas nelemtas garsas, daužantis mano ausų būgnelius, atrodė galiausiai prasiverš vidun ir sunaikins viską, kas manyje teliko. Maniau, jog neiškęsiu. Stengiausi sugauti orą, lyg tą keistą močiutės kvepalų aromatą, tačiau jis bėgo nuo manęs kaip triušis nuo vilko. Nežinojau, kur jis dingo, ir mane apėmė panika. Lyg tas kvapas, lyg tas paskutinis atokvėpis būtų svarbiausias mano gyvenime. Tačiau galiausiai širdis pavargo nuo beprotiškai stipraus plakimo, sulėtino savo dūžius, po truputį nugrimzdama į gilų nakties miegą… Kraujagyslėmis tekantis kraujas taip pat nustojo skubėti. Lyg greitasis lėktuvas būtų pavirtęs į lėtai besiplaukiojančią valtelę, kurią tuoj pasiglemš po truputį siaurėjantis ežeras ir nusitemps kartu į prarają… Tačiau staiga viskas išnyksta. Lyg šalčio, baimės ir skausmo net nebūtų buvę. Tamsoje išvystu savo namus. Tą seną apgriuvusią trobelę su metaliniu vėjarodžiu ant stogo. Einu jos link basomis kojomis, jausdama po jomis minkštas samanas, nuklotas lengvu rasos sluoksniu. Mamos pyrago kvapas, šiltas kūną glostantis vėjas ir ta melodija, svaiginanti mane lyg bitę medus. Nostalgija… Žiedadulkėse, lyg tarp tūkstančio mažų plunksnelių, lyg gilioje svaiginančios meilės pusnyje, lyg nuostabioje vidaus harmonijoje, skambant pasakiškai smuiko melodijai… Lyg gilioje ekstazėje.

Mano kūną apgaubė šiluma. Viskas pasidarė taip lengva… Kartais rankas sukutendavo drėgnas medžio lapelis, kartais pro viršugalvį praskriedavo meteoras.

Atsimerkiau. Mano kojos nesiekė žemės, o rankos nesiekė dangaus. Tiesą sakant, nebuvo nei žemės, nei dangaus. Nebuvo nei rankų, nei kojų… Buvau tik AŠ. Neturinti nei pabaigos, nei pradžios. Visiškai visa, visur ir visada, bet kartu ir niekas niekada…

Buvau čia. Begalinėje erdvėje. Milžiniškoje amžinybėje. Nežinomų skaičių srautas, nepažįstamų spalvų linijos, neregėti vaizdai, niekad nejusti kvapai… Tačiau melodija… melodija ta pati. Ranka ir smuikas. Tuščioje ir nykioje salėje… Ir dar mačiau žvaigždes. Begales žvaigždžių. Atrodė, rankomis galiu apglėbti VISKĄ: tuos milžiniškus ratus, tuos žaižaruojančius kamuolius, tas šalčiu bei karščiu verdančias erdves. Tačiau VISKAS neprilygsta begalybei. Matau spalvas, kurių net negaliu atpažinti, jos visos akina mane, blizga ir spindi lyg fejerverkai, lyg milžiniški atominiai sprogimai. O žvaigždės… jų tiek daug!.. Jos supa mane iš visų pusių, įvairiais atspalviais, milžiniški dujų kamuoliai. Noriu juos visus apžiūrėti, noriu paliesti, tačiau negaliu. Ir keistas jausmas manyje… lyg kritimas iš kažkur labai aukštai, tačiau kartu lyg ir kylimas į kažkur, kur dar niekad nebuvau, o gal… buvau?..

Raidės, skaičiai… Lyg keistų formų būtybės: be vardų, be reikšmės, be jokio paaiškinimo. Ir tie nežemiški kvapai… Nejaučiu savęs, nejaučiu savo kūno. Jaučiuosi tokia trapi ir menka šioje milžiniškoje žvaigždžių begalybėje. Nežinau, ar aš aukštai, ar žemai. Kur čia tamsu, o kur šviesu. Laikas čia lekia nesustodamas, stovi vietoje arba juda atgal.

Stengiuosi pajudėti, stengiuosi ištrūkti, tačiau čia ir vėl jaučiuosi bejėgė, pasiklydusi šioje begalinėje erdvėje. Skrendu, skrieju, lekiu begaliniu greičiu, tačiau vaizdas nesikeičia: žvaigždžių daugybė, jos niekur nesitraukia, niekur nedingsta. Suprantu, kad čia esu visiškai viena, įkalinta gilioje begalybėje, tarp šių milžiniškų dujų sūkurių, bangų, vandens purslų, tarp begalės galaktikų. Tačiau aš žinau, kad už begalės tūkstančių žvaigždžių bei šviesulių aš, ši bekūnė siela, rasiu kažką, kažką nuostabaus ir ypatingo.

Rodos, jau matau. Matau milžinišką šviesulį, su kuriuo Saulė palyginus tik dulkė, tik mažas šio kūrinio trupinys. Ši šviesa sugrąžina mane, sudėlioja mano kūną iš tūkstančio mažų dalelyčių ir sujungia į vieną.

Staiga mano plieninės grandinės nukrinta. Gilioje duobėje prasmegęs laivelis vėl išplaukia į ežerą ir, venoms išsiplėtus, pavirsta lėktuvu, o nuo darbo pailsėjusi širdis vėl trokšta skambėti… Mano plaučiai prisipildo oru, o kūną ir vėl apima nežmoniškas šaltis. Vanduo lyg cunamis ištrūksta iš mano vidaus ir leidžia man lengviau kvėpuoti. Sustingę kaulai lyg po žiemos miego atbudusios medžio šakos vėl ima po mažu judėti, o galvoje išgirstu smuiką… Vėl ta melodija, užbūrusi mane lyg gilios mylimojo akys – nuostabi, niekad nepabostanti. Mano kraujagyslės atgyja, šerkšnu apdengtos lūpos atitirpsta ir prasiveria sunkūs lyg Sizifo ridenamas akmuo akių vokai…

Aš sugrįžau į gyvenimą.

„Jai po kojomis įlūžo ledas ir ji įkrito į ledinį vandenį. Žvejojom, kurį laiką net nepastebėjom. Manėm, kad nebespėsim… Ji juk net plaukti nemoka! Bet, stebuklas! Ji išgyveno.“

Komentarai