Septyni šalikai ir tylus noras gyventi

Avangardas 2017 m.Nr.1

Emilija Griškonytė

Vyriškis, plaukiojantis jachta, leidosi į trečią kelionę, kurios žadėjo niekada nepamiršti. Neaprėpiamoje jūroje seniui būtų šalčiau, jei šis nertų gilyn ir skandintųsi, tačiau ši asmenybė per daug save mylėjo, kad jo kūnas plūduriuotų su septyniais šalikais. Todėl jis į platųjį vandenyną plaukė vienas. Nežinodamas nei krypties, nei vėjo gūsių. Jis taip leido paskutines savo gyvenimo dienas, švęsdamas septyniasdešimtąjį gyvenimą. Žinojo, jog mirs, niekaip nesuprasdamas mirties priežasties. Tiesiog jo priklausomybė jūrai buvo didesnė, nei noras žvelgti į senas jaunystės nuotraukas, kurios jį žavėjo dėl moterų įvairumo.

Jo kūnas nebebuvo toks žvitrus ir gyvybingas, kaip  prieš dvidešimt metų, kai dar bėgiodavo rytais, o nugara, kuri buvo sustirusi iš šalčio, priminė kuprą, veikiau susidariusią dėl nuodėmių kiekio.

Akys, ilgai nemačiusios meilės, žvelgė į tolį, kuris jam mažiausiai rūpėjo. Rūstūs lūpų kampučiai kilnojosi, lyg atkartodami šaukimo būseną. O kakta, na ji labai norėjo būti tiesi ir neišvagota raukšlių, dėl kurių jis savęs bjaurėjosi veidrody.

Ir ar gi nekeista, kad senis ieškojo išėjimo iš šio pasaulio? Lyg būtų pasiklydęs ne toje parduotuvėje, kurioje būtų išviešintos jo baimės ar trūkumai. Ieškojo jo ir žmonėse, lyg apgaudamas save, jog skaudinti lengva. Bet tas išėjimas buvo keistai suvoktas tokio senio, kuris mylėjo jūrą, ir dėkojo Viešpačiui, kad ją sukūrė. Tai kaip galėjo jis dingti iš ten kur jam gera? Kur Žemės rojus baisesnis už Dangaus, bet įvairiaspalvis, nei albumas, kurio nuotraukų atspalviai nesikeičia. Ir kaip galėjo švęsti paskutinį gimtadienį, kai braukė dienas ir laukė Naujųjų? Gal jis ir buvo Viešpats, pabandęs ieškoti atostogų Žemėje?

Komentarai