Raudona knygelė

Detektyvinės istorijos

Apie detektyvinių istorijų konkurso rezultatus skaitykite čia: http://www.vartotojai.lt/index.php?id=9719

2014 12 05

Monika Peleckaitė

Skaitytojams pateikiame Monikos Peleckaitės (18 m.) iš Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos kūrinį, rašytą konsultuojant mokytojai Ramutei Matusevičiūtei ir atsiųstą detektyvinių istorijų konkursui „Atsargiai: tapatybės vagystė“. Dėkojame autorei už kūrybą!

Dėmesio: kūrinio kalba netaisyta.

RAUDONA KNYGELĖ

Vienaveiksmė detektyvinė pjesė

Veikėjai:

Direktorė Kristina

IT specialistai:

Aloyzas

Simas

Biuro darbuotojos:

Angelė

Ramunė

Aušra

Valytoja Jolanta

 

Pirma scena

 

Įprastas pirmadienio rytas įprastame biure. Scenoje  keturios darbo vietos, apkrautos dokumentais, lapų šūsnimis. Greitai įžingsniuoja direktorė, nešina dar viena lapų krūvele.

 

Direktorė: Labas rytas! Ar kas nors yra (žvilgteli į užkulisius)? Jolanta, esi?

Jolanta (atbėga vienoje rankoje laikydama šluotą, o kitoje – laidą): Esu, esu… Va (kilsteli laidą), čia ne tas, kur penktadienį pametėt?

Direktorė (prisimerkia, susiraukia): Nežinau, šiandien turėtų ateit vyrukai programų perrašyt, jiems parodyk. Nieko nenusimanau, laidas ir tiek.

Jolanta (pasiremia ant šluotos): Tai kažko reikėjo ar aš čia šiaip lakstau?

Direktorė: Taip, taip (susimąsto)… Pasižiūrėk (ranka mosteli į apkrautus stalus)! Kur man dabar pasidėt šituos (pajudina rankose laikomus lapus)? Prašiau juk, kad aptvarkytum truputėlį…

Jolanta (sau po nosimi): Neprilakstysiu aplink visą tvartą.

Direktorė: Atsiprašau?!

Jolanta: Nieko tokio, visiems pirmadienio rytai sunkūs.

Direktorė: Prašyčiau nepamiršti, kas jums moka atlyginimą!

Jolanta: Ne kažin kiek jūs ir temokat…

Direktorė (išpučia akis): Kaip jūs drįstat!

Jolanta (mosteli rankomis): Va taip… Paprastai.

Direktorė: Prašyčiau grįžti prie darbo, nes kitaip… Kitaip aš (dairosi aplinkui, kol prisimena rankoje laikanti lapų šūsnį)… Aš jums su šitais (užsimoja)!..

Jolanta (apsisuka ant kulno ir nužingsniuoja): Net pajuokaut žmogui nebegalima… Sveikos, ponios (tarpduryje prasilenkia su  Angele ir Aušra)!

Angelė (atsidūsta): Panelės, mes vis dar panelės…

Direktorė (numeta lapus ant stalo, nusivelka paltą): Vėl ji mane iš pat ryto puola.

Aušra: Labas rytas, direktore! Gražiai šiandien atrodot, tokia žvali, pailsėjus…

Direktorė: Aš visą naktį nemiegojau.

Angelė (praeidama pro šalį ir paimdama direktorės paltą): Tai kokios problemėlės (pakabina paltus)?

Direktorė (atsisėda): Visą savaitgalį skaičiavau, dėliojau, žiūrėjau… Jokio pelno, jokios perspektyvos…

Aušra (taip pat praeina pro direktorę nešina paltu, pakabina jį ant pakabos): Bet jūs, direktore, esate protinga moteris, ką nors tikrai sugalvosit.

Direktorė: Prakalbus apie protingas moteris… Kur Ramunė?

Angelė (grįžta prie savo stalo, įsijungia kompiuterį): Jūs penktadienį jai liepėt nuvažiuot į sandėlį ir suskaičiuot neparduotas prekes.

Direktorė (nutęsdama): Taip…

Angelė: Tai ji ir nuvažiavo.

Direktorė (taip pat įjungia kompiuterį ir atsidūsta): Bet aš juk liepiau penktadienį.

Angelė: Dešimtą valandą vakaro.

Direktorė: O ką? Aš viena per naktis turiu dirbti?

Aušra (rūšiuodama popierius): Ne, aš irgi dirbau, buvau…

Angelė: Ji tuoj turėtų pasirodyt, prieš valandą jau buvo darbą įpusėjus.

Trumpam įsivyrauja ramybė. Aušra vis sklaido dokumentus, Angelė kažką perrašinėja nuo kompiuterio, o direktorė net prilipusi prie ekrano.

Angelė (pakrato ranką): Būtų gerai spausdintuvą sutaisyt…

Direktorė (pašoka nuo kėdės numesdama ant žemės krūvą lapų): KĄ?!

Angelė (prisidengia su segtuvu): Nieko, galiu ir toliau rašyt, sąnariams gerai…

Direktorė: Dvidešimt tūkstančių!!!

Jolanta (iškiša galvą iš užkulisių): Tai čia jūs Teleloto laimėjot?

Direktorė (griebia nuo stalo tušinuką ir sviedžia jį į Jolantą): Kokį Teleloto (Jolanta dingsta taip greit, kaip ir pasirodė)?.. Čia aš pati kaip Teleloto… Dvidešimt tūkstančių (susiima už širdies ir atsisėda)…

Angelė: Tai kas nutiko?

Aušra (išsitraukia iš rankinės buteliuką vandens ir pribėga prie direktorės): Nusiraminkit, vandenuko atsigerkit…

Direktorė (išplėšia buteliuką jai iš rankų ir užsiverčia, po kiek laiko atsidūsta): Ponios…

Angelė: Panelės, vis dar panelės…

Direktorė: Kažkas iš mūsų pavogė dvidešimt tūkstančių…

Aušra: Litų?!

Angelė: Ne, rupijų…

Direktorė: Dvidešimt tūkstančių litų…

Angelė: Kaip, kada?

Direktorė: Aš matau, kad penktadienį jie buvo pervesti į kitą sąskaitą, bet man jos numerio nerodo…

Angelė: Tai kaip čia taip ėmė ir pervedė?

Direktorė: Nežinau, aš gi visą dieną susirinkime buvau, o čia stalas popieriais nukrautas, nieks nesutvarkyta…

Angelė: Tai nejaugi paliekat visas sąskaitas, kodus taip mėtytis?

Direktorė: Ir kas, kad palieku? Jūs taigi nevogsit iš mūsų (susimąsto).

Aušra: Aišku, kad ne, kuri gi išdrįstų (Angelė ir direktorė įdėmiai žvelgia į ją).

Angelė: Atrodo, kad mes penktadienį tave palikusios buvom… Mes pas užsakovą, o tu čia likai…

Direktorė: Tai pasakok, Aušrele, pasakok… Ir aš čia nuo ryto tokia gera, graži, pailsėjus…

Aušra (traukiasi atgal): Ne, ne… aš nieko nežinau, aš čia buvau, sėdėjau, rašiau… Net nuo kėdės nebuvau pakilus…

Angelė: Aišku, kad ne, tau ir proto neužtektų kažką pavogt…

Direktorė: Tai ką dabar daryt?

Angelė: Į policiją!

Aušra (paklaikus): Važiuot?!

Angelė: Skambint…

Direktorė (vėl gurkšteli): Ne, aš negaliu… Taigi pati kalta, palikau viską, pasityčios ir viskas.

Angelė: O tai ką tada darom?..

Scenoje pasirodo Ramunė, burbėdama sau po nosimi ir kažką užsirašinėdama užrašų knygelėje.

Angelė: Ramune!

Ramunė: Trisdešimt trys poros ir vienas!

Angelė: Ką?..

Ramunė (numeta užrašų knygutę, nusirengia ir pasikabina paltą, atsisėda): Trisdešimt trys poros aukštakulnių ir vienas atsarginis. Šakės, kaip pavargau…

Angelė: Iš mūsų dvidešimt tūkstančių pavogė.

Ramunė: Porų?!

Angelė: Litų…

Ramunė: Na, bobos… Tai ką darom? Policijai paskambinot jau?

Direktorė: Policijai, policijai… Jie gi mus prieš visą pirklių sąjungą, prieš visą Lietuvą išjuoks…

Ramunė: Tai ką darom, brangios mano?

Angelė (pasitrina smilkinius): Taigi tie bedieviai čia visą penktadienį sėdėjo!

Aušra: Kas, kas tokie?

Angelė: Aloyzas…

Direktorė (svajingai atsidūsta): Ir Simas…

Ramunė: Baikit… Negi vogs savi…

Angelė: Visi šiais laikais vagia. Savi – ypač. Niekuo negalima pasikliaut.

Visos moteriškės nutyla ir įsistebeilija viena į kitą.

Ramunė: Ne! Jie šito ir nori! Mus sukiršint sugalvojo! Toliau galės vogt, kol mes čia aiškinsimės…

Direktorė: Jie pas mus šiandien turėtų užsukt…

Ramunė: O tada juos ir prigriebsim! Pagausim, prie kėdžių pririšim ir tardysim, kol prisipažins. Gerai, kad aš va šitą (čiumpa savo rankinę ir joje ieško)… Šitą, kurgi… Va (išsitraukia didžiulį peilį)!

Angelė: Po perkūnais, Ramune! Kam tau tas peilis?

Ramunė: Kiniškas etiketes sandėly pjausčiau… O dabar pokalbiui pravers…

Direktorė: Jokių peilių prie Simuko (darbuotojos susiraukia)! Ir… Aloyzo… Irgi peilių… Ne…

Angelė (prieina prie Ramunės ir ištraukia peilį): O mes be peilių… Civilizuotai… Šitą paslepiam (įdeda peilį į stalčių). Dabar paskambinsim vyrukams ir išsikviesim, kad… Ką jie čia turi padaryt?

Direktorė: Šituos gi… Perrašyt tas programas… Kur kompiuteriuose būna…

Aušra: Turite omenyje Microsoft Office paketą?

Direktorė: Ne, tos kitos…

Ramunė: Windows?

Direktorė: Aha, tuos langus…

Angelė: Gerai. Jie čia galės perrašinėt, nurašinėt ar dar ką daryt, o mes atliksim apklausą. Taip atsargiai, kad nieko nesuostų.

Aušra: Tai gal pasiskirstykim darbais?

Ramunė: Mes klausinėsim, o tu…

Angelė: O tu nubėk kavos nupirkt.

Aušra: Kodėl aš visada? Noriu būt naudinga!

Direktorė: O kavos tai neatsisakyčiau. Gal net su trupučiuku brendžio…

Aušra (pasiima rankinę, nubėga prie palto): Gerai (išbėga pro duris)!

Ramunė: O jau atmetėm galimybę, kad ji galėjo tuos pinigus pavogt?

Direktorė (mosteli ranka): Jūs pažiūrėkit įdėmiau… Ar ji panaši į žmogų, kuris vogt galėtų?.. Nors ir Simas nepanašus…

Angelė: Kas jums su tuo Simu?

Direktorė (pradeda rinkti ant žemės numestus lapus): Na, ne tik Simas… Aloyzas irgi…

Ramunė (kumšteli Angelei į šoną): Vieno nori, kitą gauni…

Angelė (atsidūsta): O man tai nė vienas…

Ramunė: Na, gal kibkim prie darbo. Susiplanuokim, kas, ko ir kada klausia.

Visos susirenka prie direktorės stalo ir ima tyliai kuždėtis. Nusileidžia uždanga.

 

Antra scena

 

Tas pats biuras, tik  stalai jau nebeužkrauti dokumentais, viskas sutvarkyta, darbuotojos geria kavą, o direktorė vėl ieško Jolantos.

 

Direktorė: Jolanta? Ei?! Jolanta, kur jūs?

Jolanta (lėtai įeina į sceną): Klausom.

Direktorė: Gal dar galėtumėt truputį su šluota pamosuoti? Pas mus IT specialistai tuoj užsuks, reikia kažkaip apsitvarkyt.

Jolanta: Aha… Tuoj, atsinešiu iš žurnalistų…

Angelė: O kodėl iš žurnalistų?

Jolanta: Nes jų aukšte šluota geresnė. Ir šiaip… Mūsiškė kaip ir sulūžo.

Direktorė: Kai atgausim pinigus, aš tau naują nupirksiu!

Jolanta: Ne, niekis… Jūs geriau dar vieną brendžio butelį nusipirkit (išbėga).

Po kelių akimirkų pasirodo IT specialistai, o už jų nugarų – Jolanta. Aloyzas rankose laiko gėlių puokštę.

Direktorė: Ateikit, vaikinai, pasikabinkit paltus…

Aloyzas (Simui): Palaikyk (nusirengia)… Duok (pasiima puokštę, paduoda Simui paltą, šis jį pakabina ir pasikabina saviškį). Kristina (lėtai eina prie direktorės)…

Jolanta (baksteli Simui su šluotkočiu): Pasitrauk gi, nematai, kad laukiu (Simas žengia į šalį, pamojuoja darbuotojoms ir visi stebi Aloyzą bei direktorę)?

Aloyzas (nusivalo švarko rankoves): Aš čia tas gėles…

Direktorė: Oi, nereikėjo, ką jūs čia…

Aloyzas: Aš nepirkau, aš gatvėj radau…

Jolanta: Visas tokias gražutes, šviežias, kvepiančias…

Direktorė: O… Tai tada…

Aloyzas: Norėjau, kad šios gėlės primintų jog jūs – visai kaip jos…

Jolanta: Tokia gatvinė, pamesta…

Direktorė: Na tai… Ačiū, pasimerksim. Aušra, nubėk vazos pasiskolint (ši išbėga, o Jolanta ima plačiai mojuoti su šluota). Ką jūs čia darot?

Aloyzas: Kristina, jūs pati mus kvietėt…

Direktorė: Ne, aš jos klausiu (baksteli pirštu Aloyzui už nugaros).

Jolanta: Taigi sakėt su šluota pamojuot truputėlį.

Direktorė: Gal geriau tada siurblį atsineškit (Jolanta trinkteli Aloyzui ir išeina). Aš atsiprašau, ji kažkaip manęs nemėgsta. Taigi (suploja rankomis)! Mano ir Ramunės kompiuteriai taip ir liko be tų…

Ramunė: Windows neperrašėt.

Direktorė: Būtent! Tai mes gal susitalpinsim prie dviejų stalų, o jūs čia darbuokitės.

Grįžta Aušra, pamerkia gėlės ir atsisėda, IT specialistai ima darbuotis prie kompiuterių, o Angelė ir Ramunė visą laiką suka ratu aplink juos.

Ramunė: Tai ką, vaikinai, veikėt penktadienį?

Simas: Darbai darbeliai… Pas jus nebespėjom pabaigt, tai taip ir baigėsi diena.

Angelė: Ir nieko įdomaus, neįprasto neveikėt?

Aloyzas: Ką čia nuveiksi, Simas toks ramus, į miestą išeit nenorėjo…

Simas: Kad tu ir…

Ramunė: O čia, pas mus, nieko įdomaus nesugalvojot nuveikt? Mūsų nebuvo, Aušrelė popieriais apsikrovus…

Aušra: Taip, jau man tai darbelio netrūko…

Simas: Tiesiog sėdi, lauki…

Ramunė: Gal ir nuobodžiauji, imi šniukštinėt, kažkokius skaičiukus pamatai…

Aloyzas: Nelabai suprantu, ponios, ką jūs čia bandot pasakyt.

Angelė (gestikuliuodama rankomis): Panelės, mes vis dar panelės!

Aušra: O sakykit, kaip galima pavogti banko kortelės duomenis (tardytojos ir direktorė sužiūra į ją)?

Direktorė: Aušra!

Aušra: Na, man tiesiog įdomu, kaip čia galėjo nutikt…

Simas: Oi, kiek būdų yra… Galima sukurti kažkokią fiktyvią interneto parduotuvę ir po truputį pinigus vogti… Bet čia nepatikimas ir greitai išaiškinamas būdas.

Aloyzas: Lengviausia tai su „keyloggeriais“ darbuotis (abu su Simu nusijuokia).

Direktorė: Kas tas „kejogėris“?

Simas: „Keyloggeris“…

Aloyzas: Tarkim, Kristina, aš jūsų kompiuteryje jums nežinant įdiegiu tam tikrą programą.

Direktorė (linkteli galva): Tarkim.

Aloyzas: Tada kaskart, kai jūs (pasigirsta dulkių siurblio garsas, juo nešina įeina Jolanta ir ima siurbti)… Kai jūs naudojatės kompiuteriu ( Jolanta vis artėja prie Aloyzo, todėl girdėti tik padriki žodžiai)… Įsimena… Paštą… Žino… Naudojasi… Nežinot (skėsteli rankomis ir linkteli galva, leisdamas suprasti, jog viską papasakojo).

Direktorė: Nieko negirdėjau…

Aloyzas: Na, paslaptis turi išlikt paslaptim (Jolanta išjungia siurblį). Nebegaliu pasakot.

Jolanta (pasisuka į direktorę): A gerai?

Direktorė: Gerai, gerai… Tai, sakot, kažkas kažką žino ir naudojasi?..

Jolanta: Pasakė gi žmogus, kad nebeaiškins, ko jūs kamantinėjat…

Direktorė: Išsiurbei, ačiū, išeinam (ranka parodo duris).

Aušra: O iš kur jūs tiek visko žinot apie vagystes?

Jolanta: Po perkūnais, taigi jų toks darbas. Geri specialistai, tai ir žino (nusišypso Aloyzui).

Aloyzas: Dėkui, dėkui… Tai va, tie „keyloggeriai“ yra tokios programos, kurias jūs galit netyčia parsisiųst arba jums gali įrašyti kas nors. Kiekvieną kartą, kai bet ką rašot klaviatūra, tuos duomenis, žodžius mato ir tas, iš kurio „keyloggerį“ gavot. Ir slaptažodžius, ir laiškus, ir kitą informaciją…

Simas: Mums darbo etika neleidžia naudotis tokiom programom.

Ramunė: O kelintą valandą jūs čia baigėt penktadienį?

Simas: Nežinau, gal septintą ar šeštą…

Aušra: Taip, jie išvažiavo, o aš dar direktorei stalą tvarkiau.

Angelė: Ir vis dėlto… Kiek laiko reikia norint įdiegti tą programą?

Aloyzas: Na, čia jau labai individualus dalykas.

Jolanta: Atsisėdai, suspaudei… Op – ir yra!

Direktorė: Aš tau gi sakiau eit pro duris…

Jolanta: Išeinu, išeinu (pasiima siurblį, dar kartą nusišypso Aloyzui ir išeina)…

Ramunė: O dirbant IT specialistu užsidirbt įmanoma?

Simas: Čia jau kaip kam… Mes be darbo nesėdim, lakstom visur, tai ir uždirbam kaip žmonės…

Aloyzas: O iš kur, ponios (žvilgteli į Angelę)… Panelės… Iš kur tiek klausimų?

Direktorė: Mus čia truputuką apiplėšė penktadienį.

Simas: Kiek?

Direktorė: Dvidešimt.

Simas: Porų?

Direktorė: Tūkstančių.

Simas (švilpteli): Nieko sau…

Aloyzas: Tai kaip suprantu, kažkas visgi buvo prie jūsų kompiuterių prisėdęs…

Angelė: Jūs su Simu buvot.

Aloyzas: Dieve saugok, mes juk nė už ką…

Angelė: O iš kur mums žinot?

Simas: Man ta valytoja įtartina.

Direktorė: Aš irgi galvojau, bet kad… Jei jau apiplėštų, tai turėtų sąžinės darbe nesirodyt.

Aloyzas: Tai į policiją…

Direktorė (pašoka nuo kėdės): Jokių policijų! Visi, kas galėjo tai padaryt, yra šioje (sau aplink galvą apibrėžia apskritimą) erdvėje. Ir kol nusikaltėlis neprisipažins, tol niekas niekur neis.

Ramunė: Man tai čia tik du įtariamieji.

Aušra: Aš juk nieko nedariau!

Ramunė (prunkšteli): Ne apie tave ir kalbėjau. Aloyzai (šis išsitiesia), jūs šiandien su gėlėm atėjot. Lyg atsiprašydamas, lyg kaltas…

Aloyzas: Jei dėl ko ir esu kaltas, tai tik dėl nutylėjimo. Man jūs, Kristina, patinkat!

Direktorė: Aš ir pati sau patinku. Kas pavogė mano pinigus (lėtai ir labai garsiai ištaria kiekvieną žodį)?

Aloyzas: Jūsų širdis kieta kaip… Kaip sudžiūvęs sūris!

Direktorė: O kokia ji turėtų būt, kai aš žinau, kad jūs mane apvogėt? Mano antruose namuose, mano tvirtovėje?

Aloyzas: Aš?

Simas: Jis?!

Angelė: O kuris iš judviejų prie direktorės kompiuterio darbavosi?

Aloyzas: Aš…

Simas: Jis…

Direktorė: Tai prisipažinsit ar kaip?

Aloyzas (nuleidžia galvą): Aš… Aš…

Simas: Tu?

Aloyzas: Kad aš nežinojau, kaip man daugiau jus užkalbint…

Aušra: O kam jums mus kalbint?

Aloyzas: Ne jus visas, o Kristiną…

Direktorė: Tai nusprendėt mane apvogt?

Aloyzas: Nusprendžiau…

Simas: O aš laikiau tave draugu…

Aloyzas: Aš ir esu tavo draugas.

Simas: Vagis tu, o ne draugas! Iš kur man dabar žinot, gal tu ir iš manęs vogei?

Aloyzas: Ne, aš tik iš Kristinos… Žiūriu – knygelė ant stalo guli. Galvoju, pervesiu į savo sąskaitą keletą litų, vakarienės pakviesiu ar dar kažkur.

Angelė: Jūs gi sakėt, kad uždirbat…

Aloyzas (tyliai): Batonui ir konservams…

Ramunė: O kokios spalvos ta knygelė buvo?

Direktorė: Rau…

Ramunė: Ne jūsų klausiau!

Aloyzas (spėliodamas vis žvilgteli į direktorę): Mė… Juo… Ne, o gal viole…Rau (direktorė atsidūsta) dona… Raudona!

Direktorė: Raudona…

Angelė: O tai kodėl jūs ją palikot?

Direktorė: Tai mes kažkaip greit išlėkėm… Nespėjau…

Ramunė (žingsniuoja prie Aloyzo): Tai ką dabar darysim?

Direktorė: Jūs su Angele jį palaikysit, o aš vairuosiu.

Aloyzas: Kur?

Aušra: Namo?

Ramunė (nubėga prie stalo ir išsitraukia peilį): Į mišką?

Angelė: Į komisariatą?

Direktorė: Į komisariatą…

Aušra: O man ką daryt?

Direktorė: Tu čia viską sutvarkyk…

Simas: O aš, galima, su jumis?

Direktorė (eina prie pakabos, ieško palto): Jūs galėsit prie manęs, prieky, sėdėt.

Angelė: Tai gal jau judėkim?

Aloyzas: Judėkim…

Direktorė išeina pirmoji, jai iš paskos – Angelės ir Ramunės prilaikomas Aloyzas, Simas paima visus paltus ir taipgi išeina.

Aušra: O man, kaip visada, sutvarkyt… Ką čia tvarkyt (dairosi aplinkui)?!

Jolanta (įeina ant pirštų galų, dairosi, rankoje laiko laidą, kurį anksčiau rodė direktorei): Išvažiavo?

Aušra: Išvažiavo…

Jolanta: Tai kaip tarėmės?

Aušra (pasiima nuo stalo Ramunės peilį): Ką mes tarėmės?

Jolanta: Per pusę, jei nieko nemačiau (apsivynioja laido galus aplink plaštakas ir jį įtempia).

Aušra: Kad nieko tu ir nematei…

Jolanta: Kaip nemačiau?! Vyrai išvažiavo, tu puolei prie direktorės raudonosios knygelės, kažką ten nurašinėjai, nužiūrinėjai…

Aušra: Tai kam ta višta palieka visus kodus ir slaptažodžius darbe ant stalo?

Jolanta: Kad višta – sutinku. Tik Aloyzo nesupratau (nuleidžia rankas)…

Aušra: Taigi jis paskui direktorę visada pirmyn – atgal, pirmyn – atgal (mojuoja peiliu). Krito į akį…

Jolanta: Ką ten tos išvarvėjusios akys gali matyt (pradeda sukt laidą ratu)…

Aušra: Tai todėl ir krito…

Jolanta: A tau negaila, kad nekaltą žmogų pražudei?

Aušra: Kiek ten tepražudžiau, pasėdės keletą metų ir toliau programuos.

Jolanta: Vis tiek kažkaip… Nekrikščioniška.

Aušra: Kad aš ateistė.

Jolanta (žvilgteli į laidą): Aišku… Tai… Per pusę?

Aušra: Per pusę (perpjauna laidą). Na, už tuos dešimt tūkstančių galiu ir sutvarkyt…

Aušra padeda peilį ant stalo, tvarkingai sudėlioja ant stalų besimėtančius popierius ir išeina tyliai niūniuodama „Vien tik auksas valdo mus“.

Uždanga

Komentarai