RAŠAU TAU APIE TAI, KAIP MES GALIME SUKURTI GERESNĮ RYTOJŲ…

Kas tu esi, pasauli, jei trauki mane kaip magnetas, kaip verpetas, sūkurys? Kas Tu esi, jei gąsdini nusikaltimų kronikomis, nuskriaustų vaikų ašaromis? Kokius svarbius klausimus keli Tu man, penkiolikmečiui? Kodėl neleidi klausti man? Juk aš dar tiek mažai žinau, tiek daug norėčiau sužinoti ir patirti, bet bijau, mane gąsdina dabarties vaizdai… Kodėl Tu toks? Kodėl tiek daug tamsos tavyje, kas tam padarė įtaką?

Devintosios klasės literatūros vadovėlyje, apibendrindami kurso, atsakinėjome į klausimą: „Ar pasikeitė pasaulio ir savęs suvokimas nuo to laiko, kai žmogus išmoko reikšti mintis ir jausmus?“. Pamokoje ilgai ir įdomiai diskutavome. Lyginome Antikos, viduramžių, Renesanso epochų idealus, vertybes. Išvada viena – žmonija mažiausiai nuėjo dvasinio tobulėjimo kryptimi. Dar blogiau, kaip sako poetas, žmogus eina atbulyn.

Mano nuomone, mane, kaip ir daugelį mano bendraamžių, auklėja aplinka – šeima, mokykla. Nemažą įtaką daro televizija, literatūra (spauda), internetas. Kiekvieną žmogų, o ypač jaunimą, traukia tai, kas nauja, nepažinta, paslaptinga, kur tabu. Taigi pro „rakto skylutę“ (nes mama kategoriškai uždraudė) žvilgtelėjau filmo apie Romos imperiją – „Kaligula“ ištrauką ir ką? Susižavėjau? Ne! Vos patenkinusi savo smalsumą, supratau, kad nevertėjo. Šio filmo ištraukos man sukėlė pasibiaurėjimą, ką jau kalbėti apie ištisą valandą šių reginių??? Romos imperija? Europos kultūros lopšys? Niekur žmogus nenunėjo, tik sugyvuliškėjo. Susidariau nuomonę, kad dvasinis žmogaus vidus neteko tikrosios vertės, maža to, kad suteikiama ypatinga svarba gyvuliškiems poreikiams tenkinti…

Nejau komercializuotame, pagedusiame ir nejautriame pasaulyje galima išsaugoti tyrą jausmą, tikrąsias vertybes? Ar dar galima atsispirti brutalios tikrovės spaudimui? Tokie klausimai gali iškilti kiekvienam, o tai jau daug. Kodėl aš renkuosi skaityti romanus, žiūrėti komedijas, nenupigintos meilės filmus? O gi todėl, kad sau įrodyčiau, koks piktas, tamsus ir nuobodus šis pasaulis, koks nuodėmingas. Aš skaitau, ieškau grožio, tyrų jausmų, kad galėčiau atsiriboti nuo šios pilkybės. Skaitau, nes noriu dalyvauti įvykiuose, kurių, galbūt, nebus lemta patirti šiame sukaustytame pasaulyje, brutalios tikrovės visuomenėje.

Gaila, kad baugu žvelgti į praeitį, tačiau su tokia pat baime, ar net didesne, žvelgiu į dabartį. Imperatorių žaidimai žaidžiami ir dabar! Homoseksualai reikalauja santuokų! Gal taip J8s norite apginti savo vaikų rytojų? O mes, vaikai? Kodėl niekas nekreipia dėmesio į mus, mūsų bėdas?

Aš žinau, kad ir Jūs suvokiate, jog artėja Apokalipsė, dėl to klonuojame save, vildamiesi išsaugoti aukščiausią „homosapiens“ rūšį. Deja, žmogaus genų inokestija atsigręs prieš jus. Tai rodo mokslininkų tyrinėjimai. Karvės pradėjo sirgti, nes buvo šeriamos savo pačių kaulų miltais!

Didis žmogau, laikantis save visagaliu ir visažiniu – iš savo genų dirbtinai sukurtas humonoidas – ar nepanorės paragauti tavęs?

Man baisu! Aš bijau rytojaus, bijau ateities, bijau, kad mano gražios ateities planų pilį gali sugriauti, sudaužyti šaltas pasaulio vėjas, Man labia baisu, baisu vakarais, kai viskas aplink nutyla. Aš bijau tylos, bijau likti viena…

(Autorius žinomas)

Komentarai