Pasivaikščiojimas migloje

Detektyvinės istorijos

Apie detektyvinių istorijų konkurso rezultatus skaitykite čia: http://www.vartotojai.lt/index.php?id=9719

2014 12 04

Gabrielė Marija Baltrušytė

Skaitytojams pateikiame Gabrielės Marijos Baltrušytės (18 m.) iš Kauno „Saulės“ gimnazijos kūrinį, atsiųstą detektyvinių istorijų konkursui „Atsargiai: tapatybės vagystė“. Dėkojame autorei už kūrybą!

Dėmesio: kūrinio kalba netaisyta.

Pasivaikščiojimas migloje

Kiekvieną kartą audrai prasidėjus susimąstydavau. Tyla, o po to trenksmas ir vos per kelias akimirkas pasikeitęs kraštovaizdis. Kažkuo man tai primindavo gyvenimą, tokį, kokį gyvenau. Gyvenimą, kuris buvo neatsiejamas nuo mano geriausios draugės, kurios pastaruoju metu man labai trūko. Mudvi su Adriana susipažinome dar vaikystėje. Smėlio dėžėje statydavome pilis ir svajodavome apie tai, kaip vieną dieną jose gyvensime su savo princais. Mokykloje siuntinėdavome viena kitai raštelius su smagiais piešinukais ir po pamokų keliaudavome valgyti ledų. Vėliau įstojom į tą patį universitetą ir apsigyvenome viename kambaryje kaip kambariokės. Adriana visą laiką man buvo lyg sesuo, tokia buvau ir aš jai. Buvau. Dar ir dabar negalėčiau pasakyti kada viskas pradėjo keistis ir kada mūsų draugystės danguje iškrito pirmasis lietaus lašas, vėliau peraugęs į didžiulę audrą su griaustinio trenksmais ir žaibais. Viskas pasikeitė per akimirką ir iki šiol niekas negali man pasakyti kas dėl viso to kaltas ar kalta.

Psichologė, pas kurią turėdavau reguliariai lankytis kiekvieną savaitę, mūsų susitikimą pradėdavo klausimu kaip aš jaučiuosi? Ką aš atsakydavau? Gerai. Kiekvieną kartą tas pats per tą patį nors gerai aš nesijaučiau, toli gražu. Tiesiog nemaniau, kad ta pigiais kvepalais dvelkiančiame kambaryje sėdinti moteriškė galėtų man padėti. Ar ji apskritai suvokė žodžio jausmas reikšmę? Aš abejojau. 

Šį kartą koridoriumi žingsniavau besimėgaudama lauke siaučiančios audros garsais. Tas akinantis šviesos žybsnis ir po jo sekantis kurtinantis griausmas man buvo tokie artimi. Tik ne visai galėjau sau paaiškinti kodėl. Manau vieną akimirką jausdavausi kaip žybsintis energijos pilnas šviesos atspindys, o kitą – nematomas kitiems nemalonus garsas kažkur pilkame danguje. Amžinas kontrastas. Pravėrusi psichologės kabineto duris, ilgai negalvojusi, tiesiog klestelėjau ant vienos iš sofų. Nesivarginau uždaryti vis dar atvirų durų, pastaruoju metu viskas atrodė pilka ir beviltiška.

 – Kaip tu šiandien jautiesi? – išgirdau, apvalių formų moteriškei, atsistojant nuo stalo prie kurio sėdėjo ir, uždarius duris, atsisėdus ant sofos priešais. Atsakyti neskubėjau, žvilgsniu klaidžiojau po kambarį bandydama įsidėmėti jo detales. Kažkas atrodė pasikeitę. Sienos vis dar priminė saldų vyšninį šerbetą, kažkada ragautą vaikystėje, kilimas buvo toks pats numindytas kasdiena pro čia praeinančių žmonių kaip ir aną kartą man čia sėdint, tačiau šviesa… taip, už didelio lango priešais matomi greitai plaukiantys pilki audros debesys visą patalpą leido pamatyti kiek kitokiomis akimis. Vienu metu man pasirodė lyg sėdėčiau viduryje niekur. Šiltoje patalpoje pilkų debesų apsuptyje. Suvokiau, kad taip nėra, bet kurį laiką leidau sau pasimėgauti.

 – Jaučiuosi pasikeitusi, – prisipažinau ir pasistengiau sulaikyti bandantį prasiveržti šypsnį, kurį paskatino psichologės reakcija. Moteris, pripratusi prie ištisus metus trunkančių ,,gerai“ matyt buvo praradusi viltį kada nors išgirsti kitokį atsakymą.

– Ir kas verčia tave taip jaustis? – skubiai pasiteiravo ji vis dar tankiau nei įprasta mirksėdama, lyg bandydama išlaikyti mano žvilgsnį ir žodžius, kuriuos pasakiau. Jai nebuvo dėl ko jaudintis, aš norėjau tik žiūrėti į debesis, kalbėti jiems, papasakoti audrai savo istoriją jau tiek laiko neleidžiančią man miegoti naktimis.

– Galbūt… suvokimas? – pradėjau užduodama retorinį klausimą, atsakymo man nereikėjo ir džiaugiausi, kad ši vargu ar kokį išsilavinimą turinti psichologė tai suprato. Žaibui staiga perskrodus dangų ir akimirkai nušvietus ir taip jau šviesų kambarį sumirksėjau primindama sau, kad nereikia nuklysti atgal į apmąstymus, laikas mintis ištarti balsu taip jas paversti kažkuo vientisu. Naktimis galėjau rinktis iš dviejų dalykų – miegoti ir rizikuoti vėl susapnuoti vieną iš begalės neramių košmarų ar galvoti. Pastaruoju metu daug galvodavau, dabar norėjau tuos apmąstymus išsakyti. Manau visą gyvenimą buvau lyg išdžiuvusi upė, ilgą laiką pati to nesuvokiau. Viduje aš jaučiausi lyg dykuma, didžiulis tuščias laukas, – prikandau lūpą ir akimirkai nutilau bandydama nepamesti minties ir ją toliau plėtoti. Kai susipažinau su Adriana…. ak, kad Jūs pažinotumėt Adrianą! Ji buvo lyg audros debesis atplaukęs į mano gyvenimą ir nuplovęs tą negyvą smėlį. Kai būdavau su Adriana jausdavausi gyva, atrodydavo, kad manyje viskas žydi, pilka staiga pavirsta visa ryškių spalvų palete su milijonais atspalvių… o gyvenimo kelyje atsiveria visos durys… – šyptelėjau ir nutilau, leisdama psichologei ant stalelio tarp mūsų išdėlioti arbatos puodelius.

***

 Viskas prasidėjo žavingą pavasario popietę. Paskaitų nebuvo, taigi mes su Adriana gulėjome ant ką tik nušienautos pievelės bendrabučio kieme ir stebėjome virš mūsų lengvai plaukiančius debesis. Akimirka atrodė šiek tiek stebuklinga, pasakiška… toli, lyg per miglą girdimi didmiesčio garsai, lengvai plaukus šiaušiantis vėjelis, bekraštis dangus virš mūsų ir lengvumo jausmas viduje. Savo rankines buvom numetusios šiek tiek nuošaliau – nei viena nei kita nenorėjom su niekuo šnekėti ir nieko veikti. Kai kiekvieną dieną gali eiti ir gauti tai ko nori nieko neveikimas įgauna naują, kitokią prasmę. Adrianos tėvai buvo turtingi, kažkokie stambūs verslininkai ar kažkas tokio, niekada nesigilinau. Šalimais gulinti mergina nuo mažens buvo įpratusi gauti viską ko nori ir nors tuo nemanipuliavo, vis tiek retkarčiais apsukriai pasinaudodavo. Pamenu mums taip begulint suskambėjo kažkurios telefonas, bet tada nei viena, nei kita nepasivarginom atsiliepti. Deja, rami akimirka jau buvo sudrumsta. Adriana šiek tiek pasikėlė ir atsirėmusi alkūne į žemę pasisuko į mane, kita ranka meistriškai pasitaisydama plaukus.

– Noriu ledų, – savo melodingu balsu pareiškė ir man susiraukus ėmė lyg niekur nieko kutenti, – naaagi pasijudink, žinau kaip mėgsti ramiai gulinėti, bet tu taip pat žinai kaip aš mėgstu ledus. Nagi Olivija… aš vaišinu! – dar paragino, nors ir žinojo jog vis tiek prikalbės. Čia ir sustokime. Norėčiau sugrįžti į tą akimirką. Sustabdyti laiką ir pasakyti Adrianai…. tiesa sakant nežinau ką pasakyčiau jei ją pamatyčiau. Atsiprašau? To neužtektų. Man labai gaila? Nuskambėtų lėkštai, gailėtis nebebuvo ko. Turbūt tiesiog įkalbėčiau ją dar kartą pagulėti ir pasigrožėti debesimis. Bet laiko neatsuksi. Mums pasiekus kitoje gatvės pusėje įsikūrusią ledainę užsisakėme kiekviena savo mėgstamiausių ledų. Ar jau minėjau kokios skirtingos buvome? Ir skyrėmės ne vien tik išvaizda, pagal ją po tiek laiko mus kartais net palaikydavo seserimis. Didžiausi skirtumai galėjo būti įžvelgiami kiekvienos iš mūsų viduje. Turtingoje šeimoje augusi Adriana į pasaulį žvelgė kiek kitaip nei aš. Ji nepripažino pykčio, liūdesio, skausmo ir kitų neigiamų emocijų. Mergina norėjo gyventi apsupta draugų (nesvarbu dėl kokios priežasties jie norėdavo su ja bendrauti), šilumos ir linksmybių. Jai nuolatos reikėdavo judėti, laikyti ją vienoje vietoje prilygo bandymui sustabdyti kolibrį. Visuomet žvali, guvi ir pasiruošusi naujoms pažintims…. aš buvau kitokia. Dažnai jausdavausi lyg apsauginis skydas saugantis Adrianą nuo pasaulio purvo. Aš geriau nei bet kas kitas suvokiau kiek skausmo ir neteisybės egzistuoja pasaulyje ir turėti draugę, kuri įnešdavo į mano gyvenimą tiek pozityvumo, man prilygo gaivaus oro gurkšniui ilgą laiką buvus po vandeniu. Mes abi papildėm viena kitą ir net sunkiausiomis akimirkomis suteikdavom tikėjimą, kad ateis kita diena, o po jos dar kita, geresnė nei prieš tai buvusi. Abi tikėjom, kad taip bus visuomet, tačiau likimas, karma, o gal koks drugelis kitame pasaulio krašte sumosikavęs sparnais palaidojo tokias mūsų svajones po sidabrinėm žvaigždžių dulkėm. Ne, nieko čia mistiško, tiesiog taip vadinosi pabarstukai, kurių abi užsisakėm ant ledų ir kurie buvo paskutinis normalaus mūsų gyvenimo prisiminimas.

– Jūsų kortelėje neužtenka lėšų, – dar ir dabar prisiminus ledų parduotuvėje dirbusio jauno kaiminystėje gyvenančio studenčioko žodžius mane nukrečia šaltis. Normalūs žmonės gal tiesiog palinksėtų galva, prisimintų vakar automatiškai nuskaičiuotus kokius nors mokesčius valstybei ir gyventų toliau, bet Adriana žinojo, kad jokių mokesčių šia kortele nemokėjo ir jos banko sąskaitoje esančių pinigų būtų užtekę visiems čia esantiems ledams supirkti. 

– Tai neįmanoma, – po kelias akimirkas trukusios mūsų trijų bežodės tylos ji galiausiai ištarė. Adriana visuomet greitai reaguodavo kritinėse situacijose ir niekada neleisdavo kitiems pamatyti jos sutrikusios. Nors man išsiliedavo, taigi žinojau, kad vėliau apie šį įvykį pasikalbėsim. Gal galėtumėt pabandyti dar kartą? – išgirdau ją klausiant, bet paprieštaravau ir išsitraukusi grynųjų sumokėjau pati. Susirinkusios ledus, mes pasišalinome iš ledainės ir pasukusios už kampo sustojome pasikalbėti. Matydama, kad Adriana tiktai sutrikus pasiūliau jai vieną idėją.

 – Tolėliau yra bankomatas, gal ledainės sistema sugedus? Eime tu patikrinsi sąskaitos likutį, – pasiūliau nenorėdama garsiai ištarti to kas sukosi mūsų abiejų galvose. Žinojau, kad Adriana jau nuo pat mokslo metų pradžios nesutaria su savo tėvais, jie norėjo, kad ji stotų studijuoti teisę arba mediciną ir perimtų jų verslą, o Adriana įstojo studijuoti muzikos, to, kas jai teikė didžiausią džiaugsmą. Vieno barnio metu jos tėvas pažadėjo ištuštinti visas banko sąskaitas ir daugiau jos neberemti, suprask, iš muzikos nepragyvensi. Tiek ji, tiek aš dabar baiminomės, kad šitai galėjo įvykti. Adriana nebuvo pratusi gyventi be nieko, o aš nenorėjau galvoti kaip reikėtų ją tokią nuraminti. Stipendiją gaudavau tik aš, darbą po paskaitų turėjau irgi tik aš, iki šiol jai šitokių dalykų tiesiog nereikėjo…. Nenorėdamos galvoti apie blogiausią, valgydamos ledus, kurie dabar atrodė lyg beskoniai, mes nužingsniavom prie bankomato. Viskas ką prisimenu iš to vakaro tai krūva skambučių ir mane pačią pravirkdžiusios Adrianos ašaros. Kažkas ištuštino jos sąskaitą, tačiau tai nebuvo nei merginos šeima, nei jos banko konsultantas.

***

Žaibui perskrodus dangų ir šviesai staiga užgęsus nutilau. Psichologė net pamiršusi užsirašinėti viską ką pasakojau suvirpėjo ir atsargiai padėjo ant staliuko jau spėjusį ištuštėti savo arbatos puodelį. Maniškis vis dar stovėjo pilnas, ar bent toks būtų atrodęs jei aklinoje tamsoje būčiau galėjus ką nors įžiūrėti

– Lik čia, – virpančiu balsu paprašė, ramia besistengianti išlikti, moterytė ir susiradusi duris skubiai nukaukšėjo ją vos išlaikančiais bateliais ieškoti žvakių. Jai nebuvo ko baimintis, niekur kitur eiti negalėjau, neturėjau kur.

Prisiminimai mane išvargino, taigi atsistojusi be garso nužingsniavau prie didžiojo lango ir pirštų galiukais priliečiau vėsų stiklą. Kitoje jo pusėje audra vis dar pavojingai lenkė medžius, svaidė žaibus ir savo griaudėjimu gąsdino nieko dėtus žmogeliukus, kurie žvelgiant iš viršaus atrodė tokie mažiukai, nuo iš visų pusių bėgančio lietaus bandantys apsiginti tik vėjo be perstojo blaškomais skėčiais. Tiesiai prieš mano akis stiklu nuriedėjęs lietaus lašas priminė Adrianos ašaras. Tą vakarą jos atrodė tokios artimos, bet kartu atskirtos šalto bejausmio stiklo, laikančio mane lyg kažkokioje sandarioje skaidrioje dėžutėje… Bejėgė stebėtoja….

***

Padėjusi visai virpančiai Adrianai grįžti į kambarį, neskubėdama nuėjau į virtuvę padaryti mums abiems arbatos. Matyti draugę tokią sužlugdytą buvo nepakeliama. Laukdama kol pasigirs virdulio spragtelėjimas mintyse persukau ankstesnius šiandienos įvykius. Vagystė. Štai taip mums pasakė juodu kostiumėliu vilkinti ir vardiniais akinukais nosį pasipuošusi banko darbuotoja per daug nesigilinanti į per lietų į banką atbėgusias šlapias studenčiokes. Teko pripažinti apie savo įvaizdį mes tą akimirką galvojome mažiausiai, taigi tik Adrianai prisistačius į ją buvo atkreiptas pakankamas dėmesys. Merginos pinigai apdrausti nebuvo, tai moteriškė paminėjo pirmiausia. Po to pakvietė du policijos ar tai apsaugos darbuotojus ir apipylė Adrianą klausimais. Man buvo liepta palaukti už stiklinės sienos, negalėjau girdėti nieko tik matyti vis labiau besiplėčiančias draugės akis ir skruostu nuriedančią ašarą. Tai mane išmušė iš vėžių. Adriana dėl tokių dalykų neverkdavo, ji persijungdavo į pasaulio karalienės rėžimą ir net be kitų pagalbos greit sutvarkydavo situaciją į kurią pateko. Matyt vadovavimas jai buvo įgimtas. Kaip ir jaunatviškas nusistatymas, kad tai kas nutinka kitiems tau nenutiks. Daugelis didžiausių problemų kyla būtent laiku nepastebėjus ženklų. Apmąstymus nutraukė staiga burbuliuoti ėmęs ir garsiai spragtelėjęs virdulys.  Paėmusi puodelius padariau mums abiems arbatos ir palaukusi kol vanduo patamsės įbėriau cukraus. Išmaišiusi, ant padėklo padėjau kelis sausainius ir nunešiau viską Adrianai į kambarį. Kurį laiką mes tiesiog sėdėjome beklausydamos į langą atsimušančių lietaus lašų. 

– Pameni? – į tikrovę mane sugrąžino tylą staiga perskrodęs draugės balsas, – Tuos batus? Na, kai prieš mėnesį mes gavome užsakymą… darytą mano vardu ir apmokėtą iš mano sąskaitos. Tada mes nutarėm, kad gal girta po kokio vakarėlio juos pati sau užsisakiau, būtent tokie kokių norėjau, bet…. – žvelgdama jai į akis akimirkai sulaikiau kvėpavimą nežinodama ko tikėtis, – bet dabar nesu tuo tikra, – užbaigė ji ir vėl nutilo nugrimzdama į savo prisiminimus. Aš prisiminiau ir žinojau, veikiau nujaučiau, kad jai reikia tyliai susitaikyti su ta žinia, suvokimu, kad kažkas sunkiai suprantamo gali vykti mūsų gyvenime, taigi stengiausi palaikyti ją taip kaip šią akimirką man atrodė tinkamiausia – tiesiog būdama šalia. Tas įvykis su batais. Nebuvau tikra ką ji nori tuo pasakyti. Kažkas kitas turi priėjimą prie jos sąskaitos? Bet kam tada užsakinėti daiktus šiuo adresu… Begerdamos arbatą, nei viena nei kita prie sausainių neprisilietėm. Aš nenorėjau, o Adriana… manau ji stengėsi susitaikyti su mintimi, kad blogi dalykai nutinka ne tik pesimistiškiems, blogiems žmonėms. Puodeliams ištuštėjus ir man su padėklu atsistojus, pajutau draugės ranką ant peties.

– Ačiū, – išgirdau ir linktelėjusi galva palikau kambarį. Kai išplovusi indus ir sudėjusi nesuvalgytus sausainius atgal į dėžutę ėjau į savo kambarį Adrianos durys buvo uždarytos. Žinojau, kad gerai įsiklausiusi išgirsiu tylų kūkčiojimą. 

Kitą dieną abi sutarėm susikoncentruoti į paskaitas. Artėjant sesijai tai padaryti nebuvo sunku, tuo labiau kai žinojom, jog banke dirba specialistai turintys patirties tiriant tokius įvykius. Dėl viso pikto Adriana paskambino į internetinę parduotuvę ir pasiklausinėjo apie užsakymą, bet viskas tikrai atrodė lyg daryta jos. Niekas kitas negalėjo taip lengvai sužinoti keleto slaptažodžių ir kodų. Nenorėdamos tapti paranojikėmis mes darėm tai ką turėjom – mokėmės. Po kelių dienų niūri nuotaika prasisklaidė ir man, matant Adrianą vėl besišypsančią, pačiai pasidarė ramiau.

Iki tos lemtingos dienos, kurią prisiminti man visuomet sunku. Ir ne todėl, kad neprisiminčiau įvykių, tiesiog tada ant mūsų, kaip man atrodė  amžinos draugystės dangaus kritę lietaus lašai pavirto audra su žaibais. Toks oras buvo ir tos dienos rytą, mane pažadino ne lietus, bet žingsniai. Svetimų žmonių žingsniai mūsų bendrabučio kambaryje. Skubiai pašokusi iš lovos įsisupau į chalatą tikėdamasi blogiausio – tas kas apiplėšė Adrianą dabar nori apiplėšti mūsų namus. Pamirštos emocijos staiga vėl sukilo trukdydamos man blaiviai mąstyti. Jei dabar galėčiau grįžti į tą akimirką liepčiau sau likti kambaryje ir nejudėti, susisupti į anklodę ir gulėti. Pasislėpti nuo už durų laukiančios tiesos tikintis, kad viskas tuo ir baigsis. Jei liksiu gulėti niekas prie manęs nelys. Bet savęs tada aš įspėti negalėjau, daug ko nežinojau. Man pravėrus duris, visas šurmulys staiga nutilo, o kambaryje buvusių uniformuotų žmonių akys nukrypo į mane. Pirmasis prabilo raumeningo stoto policininkas.

– Ar Jūs Olivija? – išgirdau klausimą. Man beliko linktelti, gerklę staiga užgulė kaži koks nemalonus jausmas ir jaučiau, kad prabilus balsas neskambėtų labai tvirtai. Mintims pagaliau prabudus, kai vėl galėjau normaliai mąstyti suvokiau ko trūksta šiame kambaryje – Adrianos. Tokie ir buvo mano pirmieji tądien ištarti žodžiai.

 – Kur Adriana? – paprastas klausimas, tiesa. Tačiau iš kambaryje esančių žmonių veidų supratau, kad ne toks ir paprastas tam, kas čia vyko, o gal vyksta.

– Pirma paklausinėsiu aš, gerai? – ganėtinai draugiškai pasiteiravo tas pats policininkas ir mostelėjęs ranka pasiūlė man prisėsti prie virtuvinio stalo. Pats įsitaisė priešais. Mintyse automatiškai perkračiau visus prisiminimus bandydama suvokti kaip galėjau pažeisti kokį nors įstatymą, bet galvoje buvo tuščia. Lyg perskaitęs mano mintis vyriškis priešais paklausė, – ar žinai kodėl mes čia? 

Aš tik papurčiau galvą ir nukreipiau žvilgsnį į lango stiklu srūvantį lietaus vandenį, jaučiausi jam tokia artima. Nenutrūkstantis tinklas, atbėgantis iš kažkur ir įtekantis į kažką, susimaišiusi srovė, visiškai susipainiojusi, neatpažįstama ir tas tylus, neramus čiurlenimo garsas lyg atspindys viso to kas girdėjosi mano viduje. Mintys blaškėsi be vietos, sakinių pradžios nerado pabaigos ir atvirkščiai. Tylos nebeliko. Policininkui baigus kalbėti, prie manęs prisėdo jauna gydytoja. Ak, kodėl jie visada mano, kad moterims kalbėti lengviau? Ji man paaiškino, kad vaikystėje dažnai pamiršdavau kai kurias valandas… vėliau dienas ir tai ką veikdavau tuo metu. Susidvejinusi asmenybė ar bent ankstyva viso to stadija. Vos pradėtas gydymas buvo nutrauktas man susipažinus su Adriana, tą akimirką, kai gyvenimas staiga įgavo prasmę ir patapo vientisas, spalvotas, o tamsios akimirkos išnyko. Aš mažai ką iš to laikmečio prisimenu. Gydytoja kitoje stalo pusėje man pasiūlė susipažinti su savo ligos istorija. Aš atsisakiau, viską girdėjau ir mačiau lyg per miglą, džiaugiausi, kad sėdžiu, nes kaip man atrodė vientisas gyvenimas staiga subliūško kaip balionas, o gal pavirto neapčiuopiama bekrašte iliuzija. Gydytoja toliau kalbėjo, kažkurią akimirką į jos vietą vėl atsisėdo policininkas. Batus užsakiau aš, pinigus irgi išėmiau aš. Ar bent tas kas tą akimirką buvau. Neprisiminiau nei vieno iš jų minimo įvykio. Iš kažkur išdygęs advokatas pasakė užteks. Vėliau, teismo, kurio metu buvau kaltinama Adrianos asmens tapatybės vagyste metu man buvo parodytas bankomato vaizdo įrašas. Taip, aš žinojau visus jos kodus ir slaptažodžius, ji manimi pasitikėjo taip kaip pačia savimi. Akimirką pasaulis aptemo, o man atsimerkus mačiau tik nuo verkimo užtinusias, apgailestaujančias, bet tuo pačiu ir niekinančias Adrianos akis. Išgryninti pinigai buvo rasti kažkur tarp mano daiktų, klausinėti nemačiau prasmės. Banko apsaugai ir policijai atlikus išsamų tyrimą tiek dėl elektroninio užsakymo, tiek dėl pinigų nuėmimo įkalčių buvo daugiau nei reikėjo. Buvau pripažinta nepakaltinama, tamsių akimirkų vis daugėjo. Jie žinojo, kad kiekvieną dieną man vis blogiau, tada ir ėmiau kartoti, kad viskas gerai. Atsirado vyšninio šerbeto spalvos sienos, putli psichologė ir daug dirbtinių šypsenų. Visi ateities planai atsimušdavo į tamsybę arba nuriedėdavo žemyn. O aš jiems nuoširdžiai kartojau, kad viskas gerai. Kas nutiks jei vieną dieną tamsos liks daugiau nei prisiminimų? Iš pradžių aš taip dažnai šito klausinėdavau… o man atsakydavo, kad viskas bus gerai, kartu mes rasim būdą visą tai sustabdyti kaip tada kai aš susipažinau su Adriana.  

Adriana… Ji manęs neaplankė, nė karto, o aš taip norėjau pamatyti jos šypseną ir akimirką prisiminti, kad balsas skirtas ir juokui, gyvenime egzistuoja šviesa. Maniškiame tokios nebebuvo ir dabar savęs klausiau ne kaip surasti išeitį, o kada tamsa viską praris. Viskas gerai. Iki tol kol vėl bus blogai. Manęs dažnai klausia ar bijau? Ne, niekada nesijaučiau mažiau įsibaiminusi nei esu dabar. Ir tikiuosi vieną dieną su tuo kokia esu sugebėsiu susitaikyt. Gal kas nors vėl išmoks manimi pasitikėti nebijant, kad kita asmenybė tuo pasinaudos ir viską sunaikins. Keista jaustis lyg užtaisui, tokios mielos išvaizdos, kuriam visi pokalbio metu savo noru pasakoja apie įvairius išgyvenimus, o panirus į tamsą po to atsibusti suvokus, kad tik ką sugriovei kažkam gyvenimą, nenorėdamas, netyčia. Daug kas šioje klinikoje nežino apie mano ligą. Nežinojo. Seniau pasikalbėdavau su darbuotojais įvairiais gyvenimiškais klausimais, kol staiga visi ėmė slėptis bijodami to ką galiu padaryti su sukaupta informacija. Žmonės nori pasitikėti žmonėmis. Deja kartais kiti nesąmoningai gali ta informacija pasinudoti sugadindami gyvenimą… Bet aš jaučiuosi gerai. Svarbiausia išmokti savo gyvenimo pamoką. Viskas gerai.

***

Šviesai staiga vėl atsiradus ir grąžinus mane iš prisiminimų pajutau į savo nugarą įsmeigtas į kambarį sugrįžusios psichologės akis.

 – Kaip šiandien jautiesi? – automatiškai paklausė ji.

– Gerai, – ilgai negalvodama atsakiau ir palikusi ją stovėti su degančia, bet nieko neapšviečiančia žvake rankoje išėjau. Lietus lauke nurimo.

Komentarai