PAMĄSTYMAI APIE KARANTINĄ

Miglė Lekešytė

Man karantinas susiskirstė į tris etapus. Bus ir ketvirtas, o gal net ir penktas, bet kol kas – trys. Pirmiausias etapas yra karantino pradžia. Mes praradome laisvę; nebebuvo ką ir kalbėti apie važiavimą į užklasinius būrelius ir įvairius renginius. Tačiau viskas atrodė puiku – spėsiu perskaityti visas namuose dulkes renkančias knygas, peržiūrėsiu visus filmus, pažaisiu daugybę stalo žaidimų ir kasdien eisiu į mišką pasivaikščioti. Panašiai ir buvo. Jaučiausi patenkinta tuo, ką nuveikiu, atlikau seniai užsistovėjusius darbus ir tiesiog pailsėjau, o vėliau ir nėriau į nuotolinį mokyklos šurmulį, kuris, galiu pasakyti, žymiai ramesnis už tikrąjį.

IMG_6764100597059_566571604227123_4880524114726486016_n (1)IMG_6865

Tada atėjo metas, kurį mėgstu vadinti antru etapu. Tai – begalinio liūdesio apimtas metas. Praėjus kelioms savaitėms nuo karantino pradžios staiga suvokiau, kokiu apgailėtinas vis dėlto tapo mūsų gyvenimas. Ta, rodos, niekuomet nesibaigianti rutina tiesiog varė iš proto. Pasibaigus 2019-ųjų vasarai visiems žadėjau, kad kita vasara bus pati geriausia – mes visur keliausim, lankysim įvairias paskaitas, ilgai vakarosim miesto centre ir kitaip smagiai leisim laiką.

100609359_2569638120018613_638118048674349056_nIMG_6762

Šie staiga žlugę planai man sugadino nuotaiką, kai niekaip neatėjo šiltesni orai. Juk žymiai lengviau išgyventi izoliaciją nuo aplinkinių tada, kai bet kada gali prisėsti lauke, pasimėgauti paukščių čiulbesiu ir saulės spinduliais, apšviečiančiais veidą.

100100791_3859310577474493_5218305739025547264_n98367349_706386646763986_7091307334332317696_n

Kai pamažu susitaikiau su mintimi, kad dar kurį laiką teks pasisaugoti aplinkinių ir į viską žiūrėti su tam tikro laipsnio atsargumu, dienos prašviesėjo. Aišku, prie geros nuotaikos prisidėjo ir tai, kad pagaliau pasirodė pirmieji tikros vasaros ženklai (nepaisykime to incidento su sniegu). Dabar jau suvokiu, kad galbūt šis karantinas išėjo į naudą.

100898453_249961822932136_8022793665325826048_n101571738_534558900764217_4407213569041498112_n

Mes, nebegalintys vėl visa galva būti įnėrę į tą pramogų ir greičio šurmulį, pradėjome pastebėti dalykus, kurių tikriausiai anksčiau net nematėme – kiek daug žali medžių lapai turi atspalvių; kaip garsiai ir aiškiai tarpusavyje šnekučiuojasi paukščiai; koks malonumas prisėsti prie upės ir stebėti purius debesis. Ir ne tik.

IMG_7090IMG_6875

Pradėjome jausti, kas dedasi mūsų viduje. Bent jau aš. Įsivažiavau į tam tikrą ritmą, atradau ramybę ir taiką. Pamažu pradedu suprasti, ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo ir ką pati galiu suteikti pasauliui. Nors anksčiau tikrai nebūčiau taip pamaniusi, dabar galiu pripažinti – mes individualiai, o dar labiau drauge, galime viską.

Foto Miglės Trainytės

Komentarai