APIE AMŽINĄJĮ ŽMOGŲ

Liečiu siluetą, ketinantį pabėgti link aukštumų. Lytėjimas man primena svaigulį, kai atsitupi aukštai, bet niekas nebegali Tavęs stabdyti. Tai Tu vis bandai pakilti dar aukščiau ir kažkur skristi ar nutupiant pa(si)virsti paukščiu. Virstant kuo kitu reikia stebėti potyrius, kuriuos iki tada jautė amžinasis žmogus. Tuo metu amžinasis žmogus nukeliavęs į savo vidinį pasaulį nesuvokia turintis klausą ar regą, šnypščia kaip gyvatė ir miegodamas kuo garsiau bliauna, kad tik grįžtų į pavidalą, kuriuo džiaugėsi jo mama. Amžinasis žmogus vengia ir savo kojų, limpančių prie kreivesnių, nes šis nejautęs iki keičiantis pavidalui šilumos, vengia jos ir dabar. Amžinasis žmogus nestovi ir nesėdi, jis nuolat tabaluoja kojomis ar jas kasinėja taip padarydamas žaizdas.

dav

Pavidalui besikeičiant, kūnas sunkiai priima informaciją, o meilės kiekis didėja ir jo reikalauja tik iš tų, ką netikėtai sutinka gatvėje. Apskritai, paukštis, panoręs būti laidojamas kaip žmogus, suvokia, jog suvokimas neateina tik po vienos minutės, prikalbėjus prakeiksmų, šis ateina, kai laikas nustoja būti laiku ar kai žmogus nustoja norėti būti amžinuoju. Bet tik tai atvejais paukštis aplanko jo širdį, kaip pats panori priimti ją kaip didžiausią išbandymą, jog kažkada ši nustos plakusi.

bdr

Amžinasis žmogus keičia dantis. Jais ėda gyvą organizmą ir dar, kartais negyvą. Liečia pats save ir tais pakitusiais dantimis graužia savo pavidalą, o gal mintis, bet tokias ir beprasmes, kaip pats mano. Amžinasis žmogus išnyksta po trijų, dviejų, vienos…

***

          Jūsų vardas ir pavardė, prašyčiau. Ačiū, ne gal atsisakysiu Jums jas išduoti, nes perprasite simbolius, o tada tapatybė, kurią slepiu, liks tik ženklu prieš Jūsų norus mane demaskuoti. Atleiskite, ką? Aš ir drįsčiau klausti to paties, ką ne toks baisus, kaip alsavimas į nugarą vien tik klausimas. Taip ir liksime nesusikalbėję, ar taip? Taip, nes aš nepanorau atsakyti į Jūsų klausimą, o Jūs į manuosius. Bet kas jei…?

Vien tik vardo ir pavardės prašoma. Visiškai Jūsų nesudomins veiklos, kuriomis aš užsiimu, nes tai ne sportas, per kurį, o gal juo naudodamiesi išreiškiame „moteriškumą“ ar „vyriškumą“, tai tiesiog galimybė atrasti žmogų, kuris pateiktų ne vien tik savo vardą ir pavardę. Bet Jūs prašote ir prašysite dar šešerius metus iki tol, kol atsidursite pensijoje. Aš nesijuokiu ir neverkšlenu, bet galite daugiau laiko skirti tam, kas bet kada gali pradingti. Arba Jūs arba jie.

Komentarai