PAKEISKIME RYTOJŲ…

Jei aš galėčiau pakeisti pasaulį, sukurti geresnį rytojų… Pradėčiau nuo savęs, nuo tylos… Prisimenu, kaip septintoje klasėje, mūsų nauja lietuvių kalbos mokytoja, o dabar ir auklėtoja, kiekvieną pamoką pradėdavo tylos minute. Mes, septintokai, rimčiausiais veidais, nuleidę akis, mąstydavome ir taip pasiruošdavome ne tik pamokai, bet ir likusiai dienai.

Nežinau, ką mąstydavo kiti, bet aš galvodavau, kad tylėdamas žmogus būna gilesnis. Tylėdama grįždavau, įsiklausydavau į save, vidų. Jausdavau paaugusi viena tylos akimirka. Vadinasi, nuo savęs reikia pradėti keisti pasaulį…

Neseniai, per klasės valandėlę, pas mus lankėsi psichologė. Ji pasakojo, kaip žmogus sprendžia, ir kaip turėtų spręsti likusias problemas ir konfliktus… Ji taip pat pasakė, visas problemas sprendžiant, reikėtų pradėti nuo savęs.

Kiekvienas mes turime brangiausią gyvenimo dovaną – laiką, metus, savo metų dienas, valandas savo dienų… Jos visos yra , ! Man tik reikia jas pripildyti iš lėto, sklidinai ir paaukoti rytojui…

Kiekvienas kuriam savo planus, stengiamės pradėtą darbą pabaigti… Aš manau, jog ne tai svarbiausia. Svarbiausia sąmoningai daryti tai, ką tu suvoki, esant būtina šiandien, čia pat. Pamenu, kaip auklėtoja pasakė: „Jei jauti, kad kažką labai nori pasakyti, tai kirba tavyje, būtinai sakyk tą pat akimirką, nes paskui bus vėlu…“. Gera, kai išlieka tokie vertingi žodžiai ir juos prisimeni visą gyvenimą.

Man patinka žiūrėti publicistines televizijos laidas. Neseniai laidoje „Kultūros namai“, rodė žmones, kurie, pabėgę iš kasdienės gyvenimo rutinos, pilkybės, triukšmo, bando atrasti save viduje – tapyti paveikslus. Jie ne visi dailininkai, tačiau sugeba šiam žodžiui suteikti naują reikšmę… Jie trokšta pakeisti kasdienybę. Kviečiantys ir kitus pažvelgti į savo vidų ir atsiliepti į tylų dvasios šauksmą. Kas nori atrasti save, išgirs jį… Juokingai ropinėdami, solidūs žmonės, pasikloję popieriaus lapus ant grindų, tapo peizažus, portretus. Tapo savo vidaus šauksmą, norą eiti grožio ir gėrio, šviesaus kelio kryptimi… Tai tarsi iššūkis mūsų materializmo sudaiktėjusiai dvasiai.

Rašau tau, drauge, apie tai, kaip aš suprantu pasaulį ir galimybę pakeisti jį, pagerinti rytojų.

Rašau tau, drauge, apie tai, kaip aš suprantu pasaulį ir galimybę pakeisti jį, pagerinti rytojų.

Kviečiu eiti drauge į tylą, ieškoti savyje tobulo pasaulio paveikslo. Tik atsigręžti šviesos ir gėrio pusėn, kad visa tai būtų kuo sąžiningiau ir sąmojingiau atlikta. Laike, kurį mums dovanojo Amžinybę. Jei nepadarysime to dabar, šiuos metus, šią metų dieną, šios dienos valandą, pagaliau – akimirką, rytojaus gali ir nebūti. Juk niekas nesvers, kas svarbiau – atominės elektrinės duodama nauda ar tik dvasinė ekologija. Būkime dviese, nes aš bijau ozono skylių pasekmių, o kai užtemo saulė, man atrodė, kad ji niekad ir nepatekės. Kodėl Jūs, suaugusieji, ir tu, pasauli, užkrovėte tokią didelę klausimų bei atsakymų naštą ant mano menkučių vaikiškų pečių, kodėl aš turiu nešti šią nežinomybę ir baimę?

          Pakeiskime rytojų…

Komentarai