PADRIKOS MINTYS

Augustė Kriaunavičiūtė

Važiuoju autostradoje. Dabar lyja, kaip močiutė sakydavo, pila lyg iš kibiro. Važiuoti darosi sunku. Vėl galvoju apie močiutę. Tikiuosi, kad jai viskas gerai. Tikiuosi, kad ji mane stebi iš dangaus, o gal nuo dangoraižio, o gal nuo savo trobelės vėtrungės. Niekados nesuprasiu. Pasiekiau pervažą, stabtelėjau apsidairyti. Mašina pajudėjo. Atrodė, kad važiuoju tiesiai į vaivorykštę. Taip gražu, bet taip tolima… Staiga išgirdau garsų signalą. Tai paskutinis dalykas, kurį prisimenu. Atsimerkiu ir matau, šalia močiutė. Mes sėdime ant debesies, po vaivorykšte. Taip gražu ir taip artima.

***

Visi žinome, kad saulėgrąža atsigręš į saulę. Bet ar atsigręši Tu? Palik savo neigiamas emocijas, įmesk į tėvą Nemuną, atsisveikink kaip su išskrendančiais gandrais ir palik jas amžiams. Tavo nuotaika kaip skraidyklė. Tegul gaudo vėją. Tegul išskleidžia sparnus ir nustoja bijoti. Nustoja bijoti ir išdrįsta svajoti.

Komentarai