OLA? TYLOJE

Tądien, kai sienų nebuvo, aš lėkiau beprotišku greičiu, mišku… Jaučiau laisvės gūsį. Aukštyn-žemyn, įkvepiant-iškvepiant. Ritmingai, bet nesustyguotai. Stabdis. Didelės akys mano. Dabar. Ir čia. Čia kas? Oooola… Tikra? Juokas juokais, bet bėgant akyse pamačiau visą savo vaikystę. O tas vakaras, mano senelė, kakava ir Liselote Welskope-Henrich kūrinys „Juodųjų kalnų ola“… Nuotykių pilni sapnai po jo. Negalėjau tuo patikėti, tarsi vaikystės paveikslas prieš mane stovėjo potamsis kelias į kažką. Žinojau, tai pasikartos… Tik šįkart nebe vaizduotėje.

Vienas, du – skaičiavau medines lazdeles, kurios ten turėjo paskirtį kopimui. Ne, ne į kalno viršūnę toli toli, tai buvo keli žingsniai į atrastą naujovę. Žingsniai nedrąsiai pirmyn. Dar. Taamsu labai ir šalta. Nors kampų ola nelabai ir turėjo, buvo ovali, tačiau vienoje iš pusių pamačiau žaižaruojančią liepsnelę. Priėjus žvilgtelėjau arčiau. Žvakutė. Tiesiog. Jaučiausi gana keistai, kažkur labai labai seno, neartimo mano įprastai būsenai, tačiau, vis dėl to, ten, kur jauku… Itin! Sumaniau pasitikrinti lytėjimo pojūčius, jog sužinočiau esant dabar ir čia. Pradžioje tik pirštelį, kitą pridėjau, o įsidrąsinus abejomis plaštakomis važinėjau po olos vidinius skliautus… Gruoblėta, šiek tiek drėgna, šalta ir labai keista. Būna keistų pojūčių, bet būta ir laaaabai keistų. Šis toks! Mintinę ir emocinę dalį manyje užliejo deja vu ekstazė. Garbės žodis! Supo supo supo… Įsidėjau į delną tą mažytę žvakutę ir lėtais miniatiūriniais tipenimais ėjau apžiūrėti jau liestų vietų. Kas per reginys!!! Necyptelėjau tik iš pagarbos naujovei. Sienos buvo aplipdytos su Jėzumi, Marija, šventaisiais apaštalais, bažnyčiomis… Apsulsiu tris ratus, Kiek suglumusi ir pakerėta buvau šių derinių. Išdidžiai tiestelėjau ranką aukštyn, lubomis to nepavadinsi, bet prasmę netgi ir tai turėjo. Vos įskaitomai, netolygiai išskaptuotos raidės puikavosi: S-m-i-l-t-a-i-n-i-s.

Tikriausiai išbalau tą akimirką, nes vis labiau rodėsi, jog vaikystė grįžo dar kartą ir man yra lemta išgyventi tai kas išgirsta. Tos pasakos… Kiek gremėzdiškai, bet dar pakankamai padoriai, prisimenant mano nenusakomą savijautą, sėstelėjau ant grindinio. Pamąstyti. Beje, kažką kurti iš maištaujančių faktų pridedant vaizduotę, labai kvaila. Norėjau dar! Ko? Gal paaiškinimo, atradimo, savos būsenos… O kas čia? Skylė, intarpas mūsų pasaulėžiūroj ramybės išteklius Vilniaus apylinkėse, klausimų pertekliaus vieta???

Sielą verianti tamsa, liepsnos blyksnis apvalainyje kampe, tikros šviesos pliūpsnis – ties išėjimu… Jauku, nepaisant to – šalta, klaiku, tačiau tikra, užvaldo, bet išlaisvina… Skaičiavau sekundes, jog galėčiau suskaičiuoti laisvės laiką…

Išėjau. Pažvelgiau į pasaulį ir jau lėkti visai nebenorėjau. Taip, būta tų labai keistų pojūčių…

Čia pat čiurlena upelis, prie Neries. Žavu.

Praverkime sielas. Čia Lietuva, čia gera gyventi…Gamta mus skraidina, pakeri, sužavi. Dangus ir žemė miško dvasią saugo. Sese, klausyk, čia mūsų namai, čia suteka upės. Šokim šokim šokim….Balta miško muzika man atveria liūtį į naujovių gyvenimą, Maniškį. Pajusk meilės šaliai skonį… Paskęsk gamtos pasakoje. Tik nebijok.

 

 

MIGLĖ

 

Komentarai