NUO TOSKANOS IKI LAIMĖS

Anądien netyčiom įsijungiau reto sąmojingumo ir kartu išradingo lyrizmo nestokojantį filmą. Regis, ,,Po Toskanos saule‘‘ vadinasi. Apie lenkaitę rašytoją, įsikūrusią Italijoje. Ji, kaip ir Amelija iš Monmarto, visą gyvenimą geranoriškai gelbsti, dalija save kitiems. Suteikusios kam nors bent lašelį džiaugsmo, abi herojės ir pačios atsigeria iš laimės šulinio. Vis dėlto savimi rašytoja taip tinkamai ir nepasirūpina. Ji vieniša, nors yra minioje žmonių.

Būrys draugų ir vienintelis draugas širdžiai, kuriuo galėtum besąlygiškai rūpintis ir žinoti, kad jam rūpi. Juk tai du skirtingi dalykai. O vienas – neatstos abiejų. Bet štai paskutinę minutę, rodos, iš po žemių išnyra jai skirtasis ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Moralas: meilė gali pasitikti tave net pačią netikėčiausią akimirką, pašiepdama tavo vienišumo iliuziją.

Iš tiesų gera stebėti, kai pasitelkus taurius ir meniškus personažus, vaizdžiai narpliojama moterų psichologija. Tuo pačiu peršasi išvada, kad dailioji lytis – įdomi rolė, bet kaip ir pridera – sudėtinga. Kita vertus, moterys subtilios, kerinčios, paslaptingos, užburiančios, kartais nesuprastos ir nepasiekiamos būtybės. Jos moka iš savųjų bruožų išvystyti maksimalius asmenybės rezultatus, nepamiršdamos puoselėti ir savo išorę. Reziumė – išsiskleidžia fantastiška visuma, kurios šarmui sunku prilygti. Ne veltui apie silpnąją lytį tiek kuriama ir ekranizuojama romanų.

Moteris įdomu ragauti ir tyrinėti, tarsi vis naujus, viliojančius patiekalus. Bet galima pastebėti, kad, anaiptol, nedaugeliui iš jų pavyksta atrasti savo laimę. Galbūt, susikoncentravusios ties savo pašaukimu, profesija, moterys nebesugeba atsipalaiduoti ir pasiduot pro šalį plaukiančiai laimės valčiai? O kartais priešingai, galima pamanyt, kad dar paauglystėje joms kas nors įdiegė, jog save įprasminti galinčios tik vyro pašonėje. Baisu, bet įvairiomis formomis šitokia pasaulėžiūra plinta. Yra moterų, kurios dėl pasiturinčių vyrų neriasi iš kailio.

Svarstant santuokos, bei laimės klausimus, pastebiu paslapčia vyraujančią lemtingą tendenciją. Žmogui dovanojama tik pusė likimo kraičio: savo talento įprasminimas arba darni šeimyninė idilė. Apie tai puikiausiai byloja žymiausi kūrėjai, pasitenkindami vien bohemiškais santykiais su aplinka. Jie kartais nė nesigaili, jog taip ir nesupančiojo savo nerimastingo gyvenimo santuoka, ar kitais rimtais santykiais. Ne, viso šito neišsižadama, kai jų paklausia apie šeimą, atsako – ,,gal, kada nors…‘‘ Tik dažniausiai, kai įsijaučiama į kokių nors pripažintų vertybių kūrimą, galimas atsidavimas rimtai draugystei apmaudžiai nublanksta.

Liūdna, bet po šiai dienai nieks negali tyliai įtipenti į žmogaus vidų ir pasakyti, kaip ir kodėl jis jaučiasi. Belieka tik spėlioti, kokios sudedamosios laimės eliksyro dalys pagirdo, užburia, išgydo kiekvieną iš mūsų. Tik tiesa, kas toji Laimė? Jei atsirastų kas, nė karto jos nepatyręs, ir kvostų mane papasakoti, kas gi čia per daiktas, veikiausiai bendrai visiems pritaikomo apibrėžimo neatkasčiau. Veikiausiai atrėžčiau, kad tai paprasčiausia sėkmė. Ji aplanko išties netikėtai, bet užtai kas ji – tikrai neverta sukti galvos. Kai jau pasibeldžia į duris, širdis iškart supranta. Šio vizito negalima užsitarnauti. Kartais žmonės vartoja frazę:  ,,tu nusipelnei būti laimingas‘‘. Skamba,  it tas žmogus nusipelnytų labiau už kitus. Verčiau bent dvasinėje erdvėje puoselėtume savo bendruomenės lygybę ir nekurstytume pasalūniško pavydo. Juk šį jausmą kartais išugdo tokie neišmatuojami ir nepasveriami dalykai, kurių atseikėta kiekvienam iš mūsų. Skirtingais poliais, be abejo, bet tikslingai juos išnaudojus, galima laimėti ne ką prastesnių rezultatų. O juk, besistengdamas laimėti, pamiršti, kaip ,galbūt, kamavo neišmatuojamas laimės laukimas.

Štai rašytoja Toskanoje nepropagavo nei bohemos, nei slėpėsi už turtingo partnerio peties. Ji nepavydėjo kitiems sėkmės, kas dažnai atrodo neišvengiama. Moteris darė tai, ką geriausiai išmanė. Tai, kas ją labiausiai įpareigojo ir puošė. Ji kūrė meną. Rašė knygas. Net jei ir ironiška, bet vienas jos darbas  taip sugundė skaitytoją, jog jis ėmė ir susirado pačią autorę. O tai buvo išties prasmingas žingsnis. Juk būrys draugų šalia ir vienintelis draugas širdžiai, tai ne tas pats…

Ieva

Komentarai