NERINGA JAGELAVIČIŪTĖ- TEIŠERSKIENĖ: „BŪNA ANGELŲ SARGŲ, KURIE ARTIMO ŽMOGAUS, DRAUGO, MOKYTOJO PAVIDALU RODO KELIĄ“

Tikriausiai, kaip ir aš prieš maždaug penkiolika metų, atėjai čia ketindamas ar ketindama studijuoti žurnalistiką. Noriu pasidalinti savo istorija apie tai, kaip čia atsidūriau, ką patyriau ir kaip taikau įgytą žurnalistinę patirtį savo gyvenime. Gal įkvėps ir tave!

Ar teko girdėti posakį „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi?“. Man panašiai nutiko su žurnalistika. Šios istorijos nebūtų be trijų žmonių: bendraklasės Giedrės, vadovės Liudos ir manęs pačios. Draugė Giedrė susiruošė lankyti žurnalistikos būrelį. Man ši mintis irgi patiko. Žurnalistika pasirodė artima, nes labai mėgau ir tebemėgstu rašyti. Rašyti man yra gyvybiškai būtina. Taip aš mąstau, susidėlioju taškus ant „i“ ir išreiškiu save.

Netikėti gyvenimo vingiai

Taigi vieną lietingą rudens popietę atėjome į būrelį. Nekilo jokių dvejonių, ar lankysiu. Man čia patiko. Gerą įspūdį paliko bendra atmosfera. Čia mokiniai jautėsi laisvi, galėjo reikšti savo nuomonę. Niekas jų nevertino perdėtai kritiškai, kaip tai įprasta mokykloje. Na, o nuo ko priklauso atmosfera? Žinoma, labiausiai – nuo vadovo. Liuda yra iš tų retų suaugusiųjų, kurie geba įžvelgti žmoguje brandžią asmenybę, švelniai ją pakreipti reikiama linkme, padrąsinti, įkvėpti. Įkvepia labiausiai savo pavyzdžiu. Jos atsidavimas šiai veiklai ir būrelio vaikams yra stebėtinas, įspūdingas, retas.

Per porą metų (nuo dešimtos iki dvyliktos klasės) įgijome įvairios patirties. Kūrėme žurnalą, išleidome kelias kūrybos knygeles, filmavome ir filmavomės. Tai neabejotinai stiprino pasitikėjimą savimi. Įgyta patirtis, o ypač – žinojimas, kad tai gali, pravertė ir ateityje.

Kaip bebūtų keista, paskutinių mokslo metų pavasarį visgi nusprendžiau, kad į žurnalistiką nestosiu. Nuo šių studijų atkalbinėjo vadovė. Pasiklioviau intuicija ir priėmiau visai netikėtą sprendimą – studijuoti anglų kalbą. To mokiausi nuo pirmos klasės, kalba man sekėsi. Laikas parodė, kad pasirinkau teisingai.

Tą pačią vasarą gavau pasiūlymą išversti knygą. Kadangi dirbau nuoširdžiai ir gerai, pasiūlymų daugėjo. Esu išvertusi daugiau kaip 20 psichologinės-filosofinės tematikos knygų iš anglų kalbos.

Tiesa, žurnalistika mano gyvenime vis tiek suvaidino tam tikrą vaidmenį. Kai 2011 m. su draugėmis įkūrėme asociaciją Gaja moterims, natūraliai kilo mintis apie leidinį tuo pačiu pavadinimu. Buvau vyriausia redaktorė. Sugalvodavau temas, imdavau interviu, rasdavau, kas galėtų parašyti numatytomis temomis (tai buvo jokios žurnalistinės patirties neturinčios merginos ir moterys), taisydavau tekstus ir netgi padėdavau maketuoti. Visa tai dvejus metus darėme tiesiog todėl, kad norėjome sukurti ką nors gražaus ir įkvepiančio. Visus leidinio Gaja moterims numerius galima rasti internete issuu.com platformoje (nemokami).

Išleidau ir savo knygą. Norėčiau išleisti ir daugiau. Rašau ir toliau. Beje, trejus metus dirbu dėstytoja kalbų institute Vilniuje ir esu parašiusi vadovėlį anglų kalba užsieniečiams, kurie mokosi lietuvių kalbos. Kuriu ir anglų, ir prancūzų kalbų mokomąją medžiagą. Tai teikia didžiulį pasitenkinimą. Mano kursai yra unikalūs, džiaugiuosi galėdama savitai praturtinti savo studentų akiratį ir santykį su kalbomis.

Kaip matote, gyvenimo vingiai ne visada nuspėjami. Tačiau, kad ir kur atsiduriame, įgyta patirtis visada praverčia. Patyriau tokią pamoką: būna angelų sargų, kurie artimo žmogaus, draugo, mokytojo pavidalu rodo kelią, supažindina su kitais žmonėmis ar dalykais, kurių iš tikrųjų reikia (nors mums nebūtinai taip atrodo!).

Metai, praleisti su vadove Liuda ir bendražygiais lėmė tam tikrus mano įgūdžius, polinkius ir sprendimus. Ačiū Liudai Kazlauskienei, kad ugdo žmogaus asmenybę, o dažnai – ir puoselėja sielą.

Linkiu geros kloties tau, kūrėjau! Atmink, kad gali kurti ne tik eilėraštį, straipsnį ar apsakymą, bet ir savo likimą.

 

2020 sausis, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Komentarai