miniatiūros

Ruduo

Iškėlę savo dideles ir plačias rankas siūbavo medžiai. Nukritę lapai dengė žemę. Vėjas nerimo. Plėšė nuo žemės viską ir nešė paskui save. Tik patys stipriausi sugebėdavo atsilaikyti. Čia pat lapai ėmė suktis ratu papuolę į vėjo gūsį, nešantį juos tai pirmyn, tai atgal. Debesys žadėjo ką kita. Jau seniai paniuręs dangus tuoj ims verkti, o kas atsilaikytų tokiam rudeniui…

Ir staiga lašas po lašo, ašara po ašaros krinta į šąlančią žemę, į rudus ar pageltusius lyg be gyvybės lapus… Jei ne vėjas- čia būtų tylu ir tuščia, kaip ir tąkart, kai pirmą kartą į savo širdį atsinešiau rudenį… Skrendantys paukščiai užsimirš, bet jie dar sugrįš.

 Krištolinės ašaros

Keldama savo spindulius aukštyn teka saulė. Jais rinkdama krištolines ašaras nuo sodrios žolės budina viską, kas aplinkui. Tuoj, jau tuoj, atrodo, atsimerks gėlių akys, bet netrukus jos vėl nulenkia savo galveles žemyn ir užmiega…

Keletą kartų suplasnoja sparnai ir atsiplėšę nuo žemės pakyla į dangų. Atrodo, jau tuoj perskries debesis, bet ir vėl apsisukę grįžta atgal į žemę. Ir kas supras, kodėl? Gal vis dar traukia išbraidyti nepaliestą žolės lopinėlį, atsigerti paskutinių rasos lašų ir palikti žemėje savo gyvybę. Viskas, ką šįryt galiu pajusti savo rankose, tai spurdančią jauną širdį.

Komentarai