MEILĖS GALIA „Avangardas“‘ Nr.1

MEILĖS GALIA

Deimantė Buslevičiūtė

Lyg žiežirbą naktį kas būtų uždegęs,

Nupurtęs tau kūną stipria elektra.

Širdis šokinėja, o kraujas užviręs,

Vis trokšta tos akys matyt vėl tave.

 

Tokia jau ta meilė, tokia ta aistra,

Kai oro ir maisto jau tau ne gana.

Kai mintys, svajonės, sapnai ir galva

Vis sukasi aplink tą žmogų.

 

Šis jausmas lyg gėlės gražiausiam sode,

Tačiau tai ir peiliai, giliai po oda.

Dėl jo net karalius savo tautą pamirš,

O geriausias žmogus maištininku virs.

 

Net šis dramaturgas, garsus Juozas Grušas

Savo dramoje lietuvių istorijos tikros

Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą

Įkaitais pavertė meilės saldžios.

 

Nors dramoje Barbora – dar gedinti našlė,

O narsusis Augustas yra Elžbietos vyras,

Tai nesutrukdo meilei, jų tokiai karštai,

Uždegti vienišas viens kito širdis.

 

Ir iki šiol nerimstantis merginų geidulys

Bei tas mergišiaus vardas jau įkaltas širdin

Žygimantą palieka ir tampa praeitim,

Nes meilė jį užklumpa Barboros įkandin.

 

Pametęs dėl jos protą, jis siekia meilės šios,

Net slaptą praėjimą padaro jis dėl jos.

Nors Elžbieta jau mirė ir laikas tapo jų,

Nei Bona, nei Radvilos neleido būt kartu.

 

Karšta slapta jų meilė juos traukė vis stipriau,

Taigi jiedu nusprendė net susituokt greičiau.

Nors Seimas nesutiko, Bona ant jų vis pyko,

Barboros karaliene nepripažino nieks,

Žygimantas ją vedė ir laikė ją ponia,

Garbinga ir grakštinga – tikra širdies dama.

 

Beprotiška jų meilė pakėlė skandalus,

Supykdė visą šeimą, sugriovė jų planus.

Barbora jiems klaida atrodė visada,

O Augustui ji – lyg pasaka, svaiginančiai tikra.

 

Ši meilė maištininką jį staiga padarė,

Supykdė mamą jo, išgąsdino visus.

Tačiau tai nerūpėjo jam nė kiek,

Kai iš visų merginų tik Barborą matė jis vis tiek.

 

Ir kai Barbora žuvo, nunuodyta tos Bonos,

Žygimanto širdis net išdžiūvo iš skausmo.

Ir nieko nepamilo daugiau jis niekada,

Nes jam be jos – tamsa, pasaulyje šiame.

 

Taigi tik meilė gali žmogų pakeisti,

Tik ji gali kūną paversti liepsna.

Tik ji dvi sielas į vieną sujungus

Gali sapną pakeist šiandiena.

 

Ir nors meilė tragedijai lyg sinonimas,

Pasaulyje ji tuo pačiu ir stebuklas.

Parodo ji žmogui vertybes tikras,

Nurodo jo kelią į jausmų bangas.

Tik meilėje gimsta kasdieną žmogus,

Tik meilėje jis ir numiršta.

Komentarai