Aš ir mano demonai

Mano vardas Rasa. Mergaitės, kuri iš manęs tyčiojosi – irgi Rasa.

Ji iš kitų nesityčiojo, gerai mokėsi, buvo graži. Rasa draugavo su visais: jos klasėje draugų jai netrūko, sutarė su mokytojais, bendravo ir su mano klasės mergaitėmis.

Tikriausiai jai kažko trūko, gal ji norėjo būti geriausia Rasa mokykloje, o galbūt ją įkalbėjo du kiti mokiniai, kurie visada būdavo šalia kai ji iš manęs tyčiodavosi, jie nebandė jos sulaikyti, tik stovėjo šalia ir juokėsi. Viena iš tų mokinių buvo mergaitė, kuri kaip ir Rasa, sutarė su mano klasiokėmis, bendravo ir su mano klasės berniukais, o berniukas, apie berniuką mano klasiokės parašė dainelę, apie tai koks jis gražus. Aš to grožio nemačiau, man jo grožis ir nerūpėjo. Man svarbu buvo tik tai ,kad jis stovėjo ir juokėsi.

Ji nesityčiojo iš mano išvaizdos, nesityčiojo iš to, ką sakiau, ji tyčiojosi iš mano vardo. Kuris, kaip minėjau, toks pat kaip jos. „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“, – kartojo mano pradinės mokyklos mokytoja, tačiau juokėsi ne tik „puodas“, bet ir „keptuvė“ su „arbatinuku“. „Arbatinuko“ ir „keptuvės“ tikrų vardų nenaudosiu, nes istorijos jų vardai nekeičia. Pavadinsiu „arbatinuką“ Martu, o keptuvę – Mikole (vardų ieškojau internete).

Rasa suaugo, nesityčioja, Martas su Mikole pasekė jos pėdomis. Jie su manim nekalba, bet dažnai juos matau.

Neseniai Mikolė įkalbėjo dvi mano klasiokes su ja bėgti iš pamokų mokytoja pastebėjo jų dingimą ir pasakė, kad joms rašys pastabas į elektroninį dienyną. Kažkas mano klasiokėms pranešė apie mokytojos ketinimą ir po pamokos jos prisistatė prie kabineto durų ir teisinosi išėjusios pas gydytoją. Nežinau ar mokytoja patikėjo, bet manau , kad Mikolė nepasimokė.

Komentarai