MANO DEMONAI

Miglė Lekešytė

Kaip suprasti demonus?

Man gresia vienas iš baisiausių dalykų pasaulyje – atsiskaitymas prieš klasę. Juk dar tik rugsėjo antra savaitė, o jau reikia pristatinėti projektus. Slenku mokyklos koridoriumi kabineto link. Papasakojau savo mamai apie tai, kad nerimauju, tačiau ji pavartojo tokias frazes kaip: „atsipūsk“ ir „nesijaudink, viskas bus gerai“, kurios, kaip mes visi žinome, niekuo nepadeda. Vos tik įeinu į kabinetą, mokytoja priverčia mane stoti prie lentos ir pasakoti apie didžiausius vandens telkinius Lietuvoje.

Va tada ir įslenka mano seniai pažįstamas Nepasitikėjimo demonas. Tačiau nėra ko stebėtis. Jau kuris laikas aš maitinu savo demonus, tas baidykles, gyvenančias kažkur viduje, susiraičiusias ir piktai karksinčias, pastoviomis ašaromis ir negatyviomis mintimis. O tokių mano sieloje gyvenančių „draugų“ aš turiu ne vieną ir ne du. Rodos, kad pastaruoju metu jie tik auga ir auga, nepalikdami vietos geroms emocijoms. Šiaip ne taip išlemenu keletą sakinių ir mokytojos verdiktas – NEPASIRUOŠUSI. Ir visai nesvarbu, kad aš tam projektui tikrai pasiruošiau. Koją man eilinį kartą kiša demonas.

Grįžusią namo mane pasitinka erzelis: mama pikta, kad gavau žemą balą iš projektinio darbo, juk, pacituosiu: „tokie dalykai yra labai lengvi“; mano sesuo klausosi muzikos aukščiausiu garsu,  koks tik yra įmanomas, o brolis vėl verkia. Jis pusės metų, suprantu, kad turi teisę verkti, tačiau jis bliauna pernelyg dažnai ir garsiai.  O aš noriu tik tylos. Tačiau niekam tai neįdomu, todėl užsidarau savo kambaryje ir įsijungiu kompiuterį, pasitikrinu socialinius tinkus. Žinoma, nieko naujo: keli pikti komentarai ir keli laikai. Tuomet įkrentu į youtube liūną, daugiau neturėdama ką veikti. Žiūriu, kaip žmonės vaizdeliuose juokiasi, krykštauja ir draugauja. Rodos, kad ten neegzistuoja jokie demonai, jokie blogi dalykai. Tačiau negi tai įmanoma? O gal visi šie žmonės tėra apsimetėliai?

Kitą dieną per pertrauką aš sėdžiu ant suoliuko trečio aukšto hole laukdama pamokos. Per jas dažniausiai vaidinu, kad man rūpi tai, ką kiekvienas mokytojas nori paaiškinti. Nors, iš tikrųjų, kaip gali kas nors nuoširdžiai domėtis ir istoriniais įvykiais, ir matematinėmis lygtimis, ir populiariausiomis knygomis bei ką autorius norėjo jomis pasakyti. Staiga mano apmąstymus nutraukia jausmas, kad į mane kažkas žiūri. Pakeliu akis, o ten – Žygis. Jau senokai man patinkantis vaikinas neįtikėtinai žaliomis akimis. Aš padarau grimasą, kuri turėtų atrodyti kaip šypsena, bet toks dalykas man vargiai bepavyksta. Rodos, kad vaikinas tuojau manęs kažko paklaus. Ir tada įsėlina Nerimas, kuris, plintantis lyg rūkas ankstų rytą, užima mano kūną ir širdį, okupuoja mintis ir veiksmus. Rodosi, kad girdžiu demono šnabždesius, kurie mane menkina, sako, kad nusišnekėsiu ir apsikvailinsiu. Skruostus nudažo raudonis ir išpila prakaitas. Staigiai pašoku ant kojų ir lekiu į tualetą atsigaivinti. Stovėdama prieš veidrodį mąstau, kad tokiu būdu per kelis metus jau nebeliks mano gyvasties, mano asmenybės, liks tik kiautas, kurį vadiname kūnu. Jau ir dabar esu kaip tie kartais besužybsintys jonvabaliai, kuriuos renkame Joninių naktį.

Guliu ant lovos, spoksodama į baltai dažytas lubas. Jaučiuosi nusivylusi. Net negaliu tiksliai pasakyti, dėl ko. Visi demonai tyli, galbūt, miega. Tikriausiai jie pavargsta, nuodydami man sapnus ir, apskritai, kasdienybę, tai retkarčiais turi nusnausti. Dėl kažin kokios priežasties grįžusi iš mokyklos ir prisėdusi prie kompiuterio, aš prisižiūrėjau visokių konspiracijos teorijų ir šiaip keistų faktų, taigi dabar jaučiuosi nekaip. Kankina tokia nuojauta, kad smegenys tuoj perkais. Tuomet Liūdesio demonas atsibunda ir ašaros pradeda kauptis akyse. Galiausiai verkiu atsigulusi į lovą, kol užmiegu.

Sėdėdama dailės pamokoje galvoju, kad galbūt kas nors jaučiasi taip pat, kaip aš. Su tokiais pačiais demonais viduje ir šleikščiais, aidinčiais jų balsais smegeninėje. Kaip čia išeina, kad eidami gatve žmonės šypsosi, o mano veidą lyg molinį golemą nuolat perkreipęs demoniūkščių inicijuotas vypsnys. O gal visi tiesiog apsimetinėja, kad jiems viskas gerai, nors iš tikrųjų situacija panaši į maniškę?

Per pietus, valgant praktiškai beskonį valgyklos maistą prie tuščio stalo, kurį aš okupavusi, prisėda Vaikinas. Didžiuliai akiniai, užstojantys pusę veido ir padarantys Jo akis milžiniškomis; neaiškios, panašios į rusvą spalvos plaukai ir žalias megztinis. Mes kalbamės. Nesuprantu nei kaip tai prasidėjo, nei kodėl mano demonai neišlindo. Jis man pasakoja apie mėgstamas pasakas, savo seses ir istorijas. Gilias, įtraukiančias ir nepaleidžiančias iki paskutinio sakinio. Aš, savo ruožtu, kalbu apie savo šeimą, nepasitenkinimą mokytojais ir panašias nesąmones. Galiausiai suskamba skambutis, Jis pakyla ir išeina iš valgyklos.

Kitomis dienomis tas pats: Jis ateina, mes kalbamės, prasideda pamoka ir Vaikino nelieka nei kvapo. Visas dienas aš mąstau vien tik apie Jo papasakotas įdomybes. Demonai nesirodo, o man darosi įdomiau egzistuoti. Bent radau priežastį, kodėl iš viso eiti į mokyklą. Žinoma, vis vien jaučiuosi vieniša. Norėčiau daugiau pabendrauti su tuo Vaikinu, kurio net vardo nežinau. Nors, visai gali būti, kad, daugiau pasikalbėjus, Jis suvoks, kad man ne viskas gerai ir paliks mane vieną. Na, tikriausiai ne vieną. Greičiausiai mano demonai nuspręs vėl atsikelti ir palaikyti man kompaniją.

Šiandien nutiko šis tas neįprasto: Jis atsinešė knygą. Niekada neatkreipiau dėmesio, ar Vaikinas iš viso nešiojasi kokius daiktus, tačiau Jam išėjus ant stalo pastebiu kūrinį. Jis be autoriaus, tačiau viduje randu raštelį: „Jeigu radote, prašome grąžinti“ ir nurodytas adresas. Spjaunu į pamokas, nes vos dvi likę, ir man baisiai įdomu, ką tuo adresu pažymėtame name rasiu, ir nueinu tenai.

Duris atidaro žmogus. Labai neįsimintinas: vidutinio ūgio, rusvais plaukais, paprastai apsirengęs. Jis maloniai paima knygą iš mano rankų ir paaiškina, kad prieš mane esančiame pastate vyksta knygų klubo narių susitikimai. Esu pakviečiama į tokį, vyksiantį rytoj. Priimu pasiūlymą ir paržingsniuoju namo. O tenai aš šiek tiek jaudinuosi, tačiau mano demonų nei kvapo nelikę. Kažkodėl mano skylėta siela rami.

Šiandien, einant mokyklos koridoriumi, atrodo, kad mane iš visų pusių gaubia vanduo. Jis kaip koks skydas atmuša žvilgsnius ir suteikia stiprybės. Vakar buvau jau penktajame knygų klubo susitikime. Ir tokie dalykai yra nuostabūs. Mes daug kalbamės ir skaitome knygas. Galiu netgi teigti, kad knygų klubo susitikimus lankantys žmonės yra mano draugai. Kartu su jais aš jaučiuosi stipresnė. Be to, skaitydama apie tai, kaip veikėjams pavyksta įveikti savo baimes ir įvykdyti žygdarbius, pamažu įtikiu, kad mano gyvenimas pasitaisys. Iš tikrųjų tai aš jį pataisysiu. Nes mano būtis yra tik mano reikalas ir tai yra mano užduotis – paimti iš jo viską, ką tik galiu. Gyventi jį taip kaip noriu, kad prieš mirdama galėčiau atsidusti iš laimės ir sakyti, kad mano egzistencija yra pats geriausias dalykas, nutikęs visame pasaulyje. Pamažu pradedu tikėti, kad tai įmanoma ir kad mano sielos žaizdos, sukurtos riestais ir demoniškais nagais, pagaliau užgis.

 

Komentarai