Laikas keliauti?

Elija Šivickaitė

    Vilniaus autobusų stotyje mane pasitinka išskirtinės išvaizdos jaunuolis. Jis dėvi didelę skrybėlę vietoj kapišono, jo pečius užgulusi didelė juoda, maišo formos kuprinė, neperšlampamos kareiviškos kelnės ir laipiojimui kalnuose skirti batai. Jis studentas, būsimas gidas, gamtininkas. Aptranzavęs Skandinaviją ir Europą keliautojas. Plačiai šypsosi ir mojuoja rankomis, pasakoja tikrą keliauninko istoriją:

kk

Tikrosios laisvės suvokimas ateina tada, kai nežinai kada pasieksi savo kelionės tikslą, kai nežinai kur šiandien nakvosi, nežinai ar tau užteks maisto. Kažkada, labai ilgai klaidžiojau miškais, kol galiausiai pasiekiau asfaltuotą kelią. Riebūs lašai jau kurį laiką gaivino mano sustirusį veidą. Asfaltuotu keliu ėjau gerą pusvalandį, kol tolumoje pasirodė pirmasis automobilis, jo geltonos šviesos vakaro prieblandoje atrodė kaip dvi nedidelės saulutės. Ištiesiau aptirpusią ranką, sekiau jį žvilgsniu. Saulutės pravažiavo nesulėtindamos greičio. O aš vėl likau vienas tarp tamsių girių. Kai keliauji, išmoksti priimti situacijas tokias, kokios jos yra. Aplinkybės tau nėra pavaldžios, kaip ir automobilis nebuvo pavaldus man. Aš jo negalėjau sustabdyti. Taip, prisipažįstu, tikėjausi, kad jis sustos ir paveš mane iki tos dienos tikslo, bet tai buvo tik mano lūkestis, kuris aiškiai nesutapo su vairuotojo lūkesčiu. Galėjau rėkti, pykti ir keikti vairuotoją, bet jis tikrai nebūtų apsisukęs ir grįžęs manęs paimti. Todėl pasitaisiau kuprinę ant pečių ir įsmeigiau žvilgsnį į priekį.

    Kiekviena kelionė turi savų džiaugsmų ir savų sunkumų. Laikui bėgant, tavo komforto zona plečiasi ir net ir iš pirmo žvilgsnio sudėtingiausios situacijos tampa linksmais iššūkiais, kuriuos vėliau pasakoji draugams.     Pamenu, kartą užmigęs Zakopanės kalnuose, vargiai norėjau prabusti. Miegmaišyje šilta ir gera, o už plono palapinės brezento pusto beveik šiaurinė pūga. Batų, paliktų prieangyje, raišteliai sustirę į du strypus. Pats batas buvo suledėjęs ir nelankstus, o vidpadis prišalęs prie pado. Šiaip taip  įkišus koją jutau,  kaip batas  neįprastai spaudžia ir deformuoja ją. Geras 15 minučių šokinėjau, kol jis grįžo į jam priklausančią vietą. Tada, kai jau galėjome paeiti, su draugais susikrovėme daiktus ir patraukėme per sniegą ir pūgą pirmyn žiemišku kalnų kraštovaizdžiu.

    Visos, šiek tiek sudėtingesnės kelionės išugdo žmoguje savybę džiaugtis esama padėtimi. Po kelių mėnesių klajonių įvairiose Europos šalyse, grįžus namo ir supratus, kad nėra šilto vandens, tu tik nusijuoksi. Žinai, kad turi arbatinuką, turi elektros, vandenį gali pasišildyti, o šaltas dušas iš ryto tave pažadina daug greičiau nei stipriausias puodelis kavos. Visi šie elementarūs dalykai, tau įgyja visai kitą prasmę. Tu esi laimingas, kad basomis gali vaikščioti šiltomis grindimis ir turi galimybę miegoti minkštoje lovoje.

    Galbūt, kai kuriems atrodo, kad kelionė be artimo partnerio yra negalima, tačiau kalbant apie vienišumą keliaujant, privilegija pabūti vienam pasitaiko retai. Esi priverstas kontaktuoti su išoriniu pasauliu, kad iš vieno taško pasiektum kitą. Vienišumo jausmas taikosi į tave įsismelkti  tada, kai išgyveni kažką neapsakomai gražaus ir neturi su kuo tuo grožiu pasidalinti. Tokiais atvejais belieka visą įmanomą džiaugsmą pasiimti sau“

Dar ilgai kalbėjome apie keliones, tranzavimą, iššūkius ir komforto zoną. Galiausiai išlindome į lietingą Vilniaus senamiestį ir gerą valandą klaidžiojome jo siauromis gatvėmis. Keliauninkas rodė įvairius uždaruose kiemeliuose paslėptus paminklus, statulas, pasakojo apie Vilniuje gyvenusių žydų likimą, parodė getų vietas. Ieškojome siauriausios Vilniaus gatvės.. Galiausiai aš pasiskundžiau, kad šiandienos oras yra labai neparankus būti lauke. Tada, jis plačiai nusišypsojo ir paklausė:

– Elija, gal pats laikas keliauti?

Komentarai