Kokių galimybių suteikia tarnystė festivalyje „Master of calm“

Elija Šivickaitė

Dauguma jaunuolių vasarą stengiasi ieškoti savęs: savanoriauti, keliauti ar kaip kitaip plėsti savo galimybių spektrą. Pagrindinis šių dalykų tikslas – atrasti, suprasti ir dar labiau susipažinti su savo vidumi. Neretai jaunimas linkęs ir rizikuoti dėl asketiškų pojūčių gausos.

Šią vasarą turėjau galimybę dalyvauti tobulėjimo festivalyje „Master of calm“. Buvau išsikėlusi vieną pagrindinį savanorystės tikslą – išmokti valdyti pyktį. Esu žmogus lengvai ir greitai supykstantis dėl įvairiausių menkysčių. Asmeninė patirtis rodo, grupėje žmonių ši savybė išryškėja visu savo gražumu. Todėl, mano manymu, savanoriavimas „ramybės“ festivalyje turėjo įtakos ir mano vidiniam pasauliui. Išsikeltas tikslas buvo įvykdytas su kaupu.

Savanoriai, dalyvaujantys festivalyje, yra vadinami pagalbininkais. Jie per renginį atranda stebinančių dalykų. Pagalbininkai pamato visus viduje slypinčius demonus ir yra raginami ne grumtis ir kautis, bet susidraugauti net ir su didžiausiomis vidaus pabaisomis. Keisti pojūčiai įsiskverbia į kūną jau po pirmųjų savanoriavimo dienų. Tu dažniau šypsaisi, dažniau juokiesi ir kvaili dalykai tau ima atrodyti smagi kasdienybė. Puodų šveitimas – vidaus apsivalymo meditacija. Maisto dalijimas – džiaugsmo ir energijos baterija. Smagu suteikti malonumą dalyviams ir sulaukti jų padėkos. Maistą visi mylime vienodai. Tiesa, savanoriai yra skatinami savo padėkas persiųsti kažkam kitam, labiau nusipelniusiam už jį. Tai sukuria labai artimą ir didelę savanorių šeimą. Visos šeimos susitikimai vyksta iš ryto ir vakare. Susitikimuose žaidžiami savianalizės žaidimai, padedantys dar labiau pažinti savo paslaptingąją pusę. Vyksta audringi šokiai – geriausias poilsis nuo varginančiai įdomių dienos darbų. Labai norint, vakare dažnai galima suspėti ir į koncertą pasiklausyti Afrikos muzikos garsų arba švelnios lyrinės muzikos prieš miegą.

Savanoriavimo procesas festivalyje vadinamas tarnyste, o savanoris – festivalio tarnas, kuris nuoširdžiai stengiasi prisidėti prie renginio gerovės ir visiems dalyviams suteikiamo džiaugsmo. Per keliolika dienų pagalbininkas užauga, subręsta ir priima visas savo ydas, išmokdamas su jomis gyventi ir po mažėle prastus įgūdžius pradeda pakeisti gerais.

Taip nutiko ir man. Po penkių valandų darbo virtuvėje išėjau kitu žmogumi. Pykau ant visų ir ant savęs, akimis „žudžiau“ žmones ir šiaušėsi mano plaukai. Nesugebėjau valdyti agresijos. Organizatorių ir savanorių dėka, aš supratau savo pykčio priežastį, išsiaiškinau patį pačiausią jos židinį. Ilgainiui darbas virtuvėje man tapo neutralus. Negaliu pasakyti, kad tryškau laime ir gamindama dainavau (nes dauguma savanorių darydavo būtent tai), tačiau tai buvo didelis pasiekimas man.

Įgytą patirtį savanoriaujant galima pritaikyti kasdienėje rutinoje. Tai procesas, per kurį susipažįsti su begale įdomių žmonių, išgirsti šimtus intriguojančių istorijų ir taip pat susirandi draugų bendraminčių. Jie motyvuoja išbandyti naujus dalykus, apie kuriuos seniau nebuvai girdėjęs. Kiekviena savanorystė yra išskirtinė ir unikali. Šiame festivalyje galima pajusti atsipalaidavimą ir džiaugsmą padedant kitiems ir trumpam pamirštant save. Jei šią nuotaiką pavyktų išsaugoti kasdienėje rutinoje, veiduose šypsena apsigyventų nuolatos, protarpiais  linksmai nusikvatodama. Savanoriaujantys jaunuoliai dažnai pažįsta savo stipriąsias ir silpnąsias puses, kas jiems labai padeda komunikuoti su įvairiausio tipo žmonėmis. Savanoriavimas – tai neužmirštamas nuotykis, galimybė tobulėti ir išbandyti save skirtingose srityse.

Tai, ką duoda savanorystė „Master of calm“, sunku aprašyti ir tikrai ne todėl, kad stigtų žodžių ar dar nėra išrastos kalbos šiam dalykui išsakyti. Pakeitimus, aštrius pojūčius ir pakylėtą dvasios energiją jaučiu ir dabar. Esu tikra, kad mano gautos dovanos renginyje atsiskleidžia palaipsniui ir ne visos iš karto. Tad man belieka pasirinkti laukimą ir džiaugtis vis naujai bręstančiais dalykais viduje.

Komentarai