KODĖL VERTA GYVENTI?

Austė Ibėnė

Kiekvieną dieną mes visi kažkur bėgame, skubame. Mes ieškome kažko, kas mus padarytų laimingais. Kartais net dėl to peržengiame ribas. Bet kas, jei ne ieškojimas tos prasmės, to nuolatinio bėgimo ir padarytų mus laimingais?
Visi skundžiasi rutina. Būna tų dienų, kai tiesiog viskas taip panašu, kad tik plaukus rautis belieka. Mes bėgame, kartais net visą gyvenimą ir nesuprantame, kiek gyvenimo dienų praleidome vienodai. Pusę gyvenimo praleidžiame užsidarę betoninėje dėžėje -mokykloje, darbo kontoroje, ar net toje, kurią vadiname namais. Nesvarbu kaip tai įvardinsime, ar rutina, ar dėže, tai panaikina visą gėrį iš gyvenimo. Iš gyvenimo, kurį turime tik vieną. Ir kuris yra toks nepaprastas, ypatingas, stebuklingas.
Reikia tik sustoti ir pamatyti. Mes bėgame žiūrėdami, tačiau pamatyti galime tik sustojus. Svarbūs dalykai nori išlikti paslaptyje, o skubantys gyventi net nepastebime, kad aplinkui yra tų paslapčių. Sustoję, bent kartą savaitėje, mes pamatytume tiek daug paslapčių, supančių mūsų gyvenimą: šios planetos grožį, kitų nuolatinį skubėjimą, paukščių čiulbėjimą, saulės spindulius, kitų žmonių jausmus, savo vidinį pasaulį. Visa tai, yra gyvenimo grožis – priežastis, dėl ko gyventi.
Kiekvienas kartais suklystame. Tačiau net ir pačios blogiausios klaidos, vėliau atsiskleidžia kaip geriausi sprendimai gyvenime. Kiekvienas iš mūsų jaučiamės liūdni, pažeisti ar vieniši karts nuo karto. Poetė Rupi Kaur savo knygoje ,,Saulė ir jos gėlės” sakė: „Vienatvės ironija ta, kad ją jaučiame visi tuo pat metu”. Ir nesvarbu, ar už lango būtų pavasaris ar žiema, pandemija ar ne, be liūdesio nepatirtumėte ir laimės. Mes tuo ir gražūs: dėl to, kad galime pajausti meilę, liūdesį, nusivylimą ir palaimą, o kartais, gal net ir tuo pačiu metu.
Todėl jokios emocijos nėra blogos. Jos tik dar vienas šio pasaulio slėpinys. Nesvarbu ar šią akimirką esame laimingi ar ne, visada būname svarbūs. Kartais tik reikia sustoti ir pažiūrėti iš šalies, kad ir patys tai suprastume.

Komentarai