Kauno roko muzikantų svarba dainuojančios revoliucijos metu

Kauno roko muzikantų svarba dainuojančios revoliucijos metu (Avangardas 2015-2)

Neringa Paskačimaitė

1-r

„Dainuojanti revoliucija“ — masinis Baltijos tautų judėjimas 1988 — 1992 m., kurio tikslas — taikiai atkurti savo šalių nepriklausomybę.

Kitaip tariant, tai yra laikotarpis, kuriuo, pasitaikius tinkamai progai, Baltijos valstybės pradėjo itin atvirai reikalauti suteikti joms laisvę, leisti būti nepriklausomoms. Tai jos darė ne pasinaudodamos ginklais ar panašia karine pramone, o dainuodamos dainas, kurdamos įvairias antikomunistines draugijas, platindamos tikrus istorinius faktus, skatindamos patriotizmą. Kaip žinome, joms tai pavyko: Lietuva, Latvija ir Estija dabar yra trys savarankiškos valstybės.

Tačiau kelias iki tokio tvirto tautų pasiryžimo tapti laisvoms nebuvo lengvas. Juk SSRS ne vieną dešimtį metų stengėsi įbauginti mažųjų Baltijos valstybių žmones, nužudyti bet kokią viltį išsipainioti iš jos pančių. Daugybė žmonių ilgus metus praleido kalėjimuose, kai kurie netgi pateko į psichiatrines ligonines, kuriose su jais darydavo cheminius eksperimentus, girdydavo specialius vaistus, taip siekdami visiškai palaužti jų tikėjimą. Daug patriotų buvo nužudyta, išsiųsta į Sibirą arba panašius, atšiaurius ir tolimus, SSRS kampelius. Tačiau vis atsirasdavo drąsuolių, kurie, nors ir žinodami, kaip jiems gali baigtis, vis tiek buvo pasiryžę priešintis sistemai ir kovoti už Lietuvos laisvę. Deja, bet ne visi žmonės buvo tokie drąsūs. Ir nors ir kiekvieno lietuvio širdyje gyveno noras būti laisvam, troškimas gyventi nepriklausomoje tėvynėje, vis dėlto, didžioji dauguma neišdrįsdavo pasakyti, ką galvoja, priešintis. Nemažai žmonių jau buvo susitaikę su tuo, kad SSRS tikriausiai teks praleisti visą gyvenimą.

Tačiau į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, padėtis pradėjo kisti. XX a. 9 dešimtmečio viduryje paskelbus viešumo politiką, arba tiesiog — „Glasnost“, ir SSRS reformavimo programą — „Perestroiką“, visuomenė pradėjo laisvėti. Po ilgos tylos žmonės vadavosi iš sovietinės baimės atmosferos, drąsiau ėmė reikšti savo nuomonę. Imta kurti diskusijų klubus, draugijas, kitus susibūrimus, kurie klibino sovietinio režimo pamatus. Žiniasklaida pradėjo rašyti apie sovietų nusikaltimus bei šalies problemas, kurios buvo slepiamos.

M. Gorbačiovo reformos į naudą išėjo ir Lietuvos kultūros gyvenimui. Ypač — muzikiniam.

Šiandien norėčiau pakalbėti apie Kauno muzikantų indėlį šios neįprastos revoliucijos laikotarpiu. Daugiausia — apie roko muzikantus, kurie tada darė gana didelę įtaką žmonėms.

Bet prieš tai norėčiau pateikti keletą įdomių faktų.

Pirmasis — SSRS nė viena grupė negalėjo vadintis grupe. Tam buvo skirtas specialus pavadinimas — „vokalinis instrumentinis ansamblis“.

Antrasis — tuo metu Lietuvoje buvo galima įsigyti tik septynių stygų rusiško derinimo instrumentų. Tekdavo patiems perdaryti ir net gaminti gitaras.

Trečiasis — būdavo sudarinėjami sąrašai atlikėjų ir grupių, kurių muzika buvo neleidžiama groti, kaip kenkianti sovietinei ideologijai.

Ketvirtasis — visi muzikantai privalėdavo pereiti specialias meno komisijas, o koncertuose atlikti 75% — sovietų autorių, 20% — užsienio socialistinių šalių, ir tik 10% — savo kūrybos dainų. Nesilaikiusiems reikalavimų grėsdavo baudos, buvo užkirstas kelias į platesnę koncertinę veiklą.

Sovietai buvo ne itin pakantūs roko muzikai: ji skatino priešintis, kovoti, neretai išklodavo visą tiesą apie esamą situaciją, išjukdavo valdžią bei ideologiją. Saugumas, geriau žinomas kaip KGB, akylai stebėdavo šiai muzikai bei jos skleidžiamoms idėjoms neabejingus žmones. Dažniausiai roko muzikantams neužleisdavo eterio televizijoje, neleisdavo dainų per radiją. Milžiniškos lėšos buvo skiriamos aparatams, kurie kliudydavo klausytis užsienio radijo stočių, leidžiančią populiarią jaunimo muziką. Tokios muzikos renginiams buvo nepritaikytos ir koncertų salės su prikaltomis prie grindų kėdėmis. Žmonės jose irgi būdavo suvaržyti: jeigu kažkas per daug įsišokdavo, buvo paimamas už parankių apsaugos darbuotojų ir palydimas išėjimo link.

Drąsiau jaunimas galėdavo jaustis nebent mokyklos diskotekose arba nelegaliuose koncertuose, kuriuose būdavo leidžiama draudžiama muzika. Daugelis melomanų klausydavosi nelegaliai gautų plokštelių kur nors, kur joks pašalinis žmogus negalėtų girdėti. Gauti plokštelę iš Vakarų valstybės buvo didelis ir labai reikšmingas įvykis SSRS gyventojo gyvenime.

Galbūt todėl tokio didelio susidomėjimo sulaukė Artūro Pozdniakovo 1986 m. filmas „Kažkas atsitiko“. Pirmą kartą legaliai buvo galima pasiklausyti roko muzikos bet kuriame kino teatre. Į kino juostoje įamžintą koncertą Vilniaus Kalnų parke neplanuotai susirinko tūkstantinė minia. Tam  nebuvo paruošta nei technika, nei apsauga, nei patys muzikantai. Tačiau tai tapo neeiliniu įvykiu Lietuvos istorijoje. Vaizdo klipai buvo visiška naujovė. Filmas tapo labai populiarus. Kino juostos herojai tapo labai garsūs ir gerbiami visoje Lietuvoje. Filme dainavo ir pasirodė Vytautas Kernagis su „Artele“, „Foje“, kurios daina „Laužo šviesa“ vėliau tapo kone jaunimo himnu. Tačiau labiausiai visiems įsiminė grupė, susikūrusi Kaune, keistu, galbūt netgi gan kvailu pavadinimu „Antis“…

2-r

Šis mistinis vokalinis instrumentinis ansamblis susibūrė kaip naujametinis architektų pokštas. Grupė pagarsėjo savo įvaizdžiu, kandžiais tekstais bei neįprasta muzika. Neretai „Antis“ pašiepdavo gyvenimo SSRS ypatumus, gyventojų ir valdžios ydas. Viskas, ką ši grupė darydavo, atrodydavo kaip paprasčiausias pokštas ir paprasčiausias žiūrovų palinksminimas. Tačiau kas mokėjo skaityti tarp eilučių, suprato, kaip stipriai apsirinka visi žmonės, suinteresuoti Lietuvos išlaikymu SSRS. Galbūt kai kam net nešovė į galvą, kad pavyzdžiui, “Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“ gali reikšti ne paprastą Martyną, kuriam nepasisekė su mergaite, o patį Michailą Gorbačiovą ir jo reformas…

„Antis“ tapo ne tik populiariausia Lietuvos roko grupe, bet ir kone visu laisvės simboliu. Būtent grupės vokalistui Algirdui Kaušpėdui, įkvėptam filmo „Kažkas atsitiko“ sėkmės, kilo idėja surengti „Roko maršą“ per Lietuvą.

Per pirmąjį „Roko maršą“, įvykusį 1987 metais, buvo siekiama laivės roko muzikantams. Taip pat — populiarinti šią netradicinę muziką. Prie jo prisidėjo tokios legendinės grupės kaip „Bix“, „Foje“, „Už tėvynę!“, „Katedra“. Pasirodė, žinoma, ir „Antis“. Maršas sulaukė didelio susidomėjimo.

4-r

1988 metais susikūręs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis padarė gan nemažą įtaką ir „Roko maršui“: koncertuose pradėtos dainuoti patriotinės dainos, reikštas nepasitenkinimas esama situacija, viešai skelbiamos šalies problemos, pavyzdžiui, ekologijos. Daugelį žmonių įkvėpė maršo idėjos, paskatino kovoti už savo teises, stipriau įžiebė jau, regis, begęstančią viltį, kad Lietuva gali būti nepriklausoma. Per pasirodymus nedrąsūs ir bailūs, tiek prisikentėję nuo okupacinės valdžios žmonės galėjo laisvai dainuoti ir šokti. Tarsi atsiskleidė. Jie suprato, kaip gera būti laisviems ir nevaržomiems. Kad už savo teises reikia kovoti. Taip pat — už geresnį rytojų. Už laisvai reiškiamas mintis ir meną, nepaliestą sovietų rankų. Už tikrąją tėvynę, kurios pavadinimas buvo, yra ir bus Lietuva…

Dar vienas svarbus renginys — „Jaunimo estrada“. Tai buvo TV konkursas , kuriame buvo išrenkamas populiariausių tam tikrų metų dainų dešimtukas. Pirmasis konkursas įvyko 1988 m. sausio mėnesį, o jo metu buvo atlikti populiariausi 1987 metų kūriniai. Pimąją „Jaunimo estradą“ laimėjo grupė „Kardiofonas“ su daina „Kalėdų eglutė“.

„Kardiofonas“ susibūrė Kauno politechnikos institute (dabar — KTU). Savo išvaizda bei keistais dainų tekstais jaunuoliai atrodė gan neįprastai. Neretai koncertų organizatoriai neramiai išleisdavo juos į sceną — vis dėl tų nesuprantamų tekstų. Tačiau grupė nepabijojo pasirodyti kitaip, negu priimta, nepasidavė standartams. Ji skatino jaunuolių meninę saviraišką, parodė, kad būti kitokiems nėra blogai.

Dar viena svarbi grupė — „Rondo“, patekusi į 1987, 1988, 1989, 1990 ir 1992 metų „Jaunimo estradas“.

5-r

„Rondo“, iš pradžių pasivadinusi „Provincija“, susibūrė 1975 metais, Šiluvoje. 1983 metais persikėlė į Kauną. Muzikantams teko patirti ne itin malonius išgyvenimus dėl to, kad neturėjo nei oficialaus leidimo viešai koncertuoti, nei tarifikacijos, nei kitokių dokumentų, tačiau vis tiek viešai koncertuodavo. Po koncerto Vilkaviškyje jiems buvo uždrausta metus laiko viešai koncertuoti. Tai vyrams buvo stiprus smūgis, kuris vos neprivedė grupės prie iširimo. Tačiau jie jį atlaikė. Puikiu grojimu ir prasmingais tekstais grupė pavergė žiūrovų simpatijas ir tapo viena populiariausių Lietuvoje.

Ši grupė buvo svarbi savo patriotinėm dainom: „Čia Lietuva“,„Trečias atsidusimas“,„Lietuvai“. Keletą jų yra skyrusi ir Kaunui, pavyzdžiui, „Mūsų žalias Kaune“. Neretai apdainuodavo ir žmogaus bei gamtos santykius, tikrąsias vertybes. Taigi „Rondo“ ugdė patriotiškumą, priversdavo susimąstyti, kas mums iš tikrųjų yra svarbu.

Tačiau Kaune buvo dar daugybė grupių, muzikantų ir atlikėjų. Paminėjimo verti „Orkus“,„Dykuma“,„Piligrimas“,„Porcelianas“,„Tigro metas“,„Aukuras“, ir dar daugelis kitų. Kiekviena iš jų buvo svarbi tuo, kad skatino originalumą, ragino priešintis netinkamai santvarkai, susimąstyti ir nebijoti. Roko pagalba žmonės suprato, kokia svarbi yra laisvė ir kodėl reikia jos siekti. Taigi rokas davė didelį postūmį vien jau mūsų pasiryžimui. Ir ne tik mes vieni: visos buvusios SSRS valstybės. Ir, kaip yra sakoma, „Dar reikėtų gerai pagalvoti, ar ne džinsai ir rokas sugriovė Sovietų Sąjungą“…

Literatūros sąrašas:

„Lietuvos rokas“ — Mindaugas Peleckis

„Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“— Emilija Visockaitė

„Laikas. Istorijos vadovėlis 10 kl. II dalis“— Ignas Kapleris, Karolis Mickevičius, Antanas meištas, Andželika Laužikienė

www.wikipedia.org

www.music.lt

Nuotraukos Virgilijaus Usinavičiaus, Rimanto Giedraičio

Komentarai