Kas tie demonai?

Ineta Žumbakytė

Atsikeliu ryte. Pirma mintis, šovusi į galvą – „Laikas keltis, eik valgyti pusryčių, paskubėk, šiandien tau į mokyklą“. Išlipu iš lovos su šypsena ir skubu laiptais žemyn. Tėvai ir sesuo dar miega, o man jau atsibodo sapnų pasaulis. Nulipu laiptais žemyn. Po laiptais jau atsikėlęs ir laukiantis maisto sėdi mano triušis Pupa.

-Labas rytas, – pasakau su jau baigiančia išblėsti šypsena ir dar mieguistu žvilgsniu. – Eikš, duosiu tau skanėstą.

Nueinu į virtuvę, čia manęs už durų jau laukia katinas. Atidarau duris ir pasisveikinu. Įdedu į lėkštutę kačių ėdalo ir įpilu vandens. Atsisėdu prie stalo su puodeliu kavos ir panyru į vakarykščius prisiminimus. Žinau, kad tam jau nebeliko laiko, bet man tai nerūpi. Vidinis balsas viduje šaukia sakydamas, jog nevalia atsipalaiduoti, jog nėra apie ką galvoti, jog turėčiau paruošti pusryčius šeimai ir suplanuoti dieną. Prisiminimai išblėsta, pasilieka tik patys svarbiausi. Gurkšteliu kavos ir atsistoju, atidarau šaldytuvą ir išimu sviestą. „Dar viena nuobodi diena? Ar dar neatsibodo?“ – vėl girdžiu balselį galvoje.

-Ne! – pasakau balsui. – Aš turiu daug darbo. Netrukdyk man.

Iš duoninės ištraukiu šviežios duonos ir iš stalčiaus išimu peilį. Vėl atsisėdu. Užkaičiu virdulį, užtepu sviesto ant duonos ir atsidūstu.

  • Gal ji buvo teisi? – nepajuntu kaip ištariu tai garsiai. Papurtau galvą.

Saulė, jau nebepakylanti taip aukštai į dangų, pašviečia pro langą. Keista, pasirodė, jog  niekas nepasikeitė. Arbatinuke viręs vanduo dar garavo. Išgirdau kaip iš lovos keliasi ir žemyn leidžiasi tėvai. Įpilu į puodelius kavos ir pieno. Nunešu puodelius ant stalo ir išdėlioju sumuštinius. Atsikvepiu ir nusišypsau dirbtine šypsena. Prieinu prie laiptų ir pasisveikinu:

-Labas rytas. Ar gerai miegojote?

Tėvai pažvelgia į mane apsiblaususiu žvilgsniu, trumpai nusišypso ir taip pat pasisveikina. Man nereikia girdėti, ką jie sako, kad žinočiau atsakymą. Nereikia matyti jų susirūpinusių veidų, kad žinočiau, ko jie klausia.

  • Miegojau puikiai, nesirūpinkite. Paruošiau jums pusryčius, – pasakau ir nužingsniuoju į virtuvę.

Visi susėdam prie stalo ir pradedame valgyti. Mama kalbasi su tėčiu apie vakar dieną. Pavalgę abu atsistoja, mama pradeda ruošti man ir sesei priešpiečius, o tėtis lipa laiptais aukštyn. Pavalgiusi atsistoju, palikdama lėkštes ant stalo. „ Kas nors kitas sutvarkys“  ir taip pat einu laiptų link.

Nueinu į vonią ir atsuku čiaupą. Pasižiūriu į save veidrodyje, jau nebesistebiu, kad po akimis šmėžuoja juodi ratilai. Pasilenkiu ir nusiprausiu veidą, vėliau išsivalau dantis ir dar kartą nusiprausiu veidą. Nueinu atgal į savo kambarį ir pasiruošiu naują porą džinsų ir marškinėlius trumpomis rankovėmis.  Atsistoju prieš veidrodį ir pasižiūriu į atvaizdą  jame. Seniai žinau, ką jame išvysiu, bet negaliu atsispirti. Vėl pradedu save peikti, kodėl valgau visokį šlamštą, pilna kalorijų, kodėl mano kojos ne tokios plonos kaip kitų klasės mergaičių, kodėl negaliu būti gražesnė. Tada nusišypsau, giliai įkvepiu ir įtraukiu pilvą, pasisuku šonu ir vėl pasižiūriu į save. Mama paskelbia, jog laikas rengtis. Prieinu prie lovos, atsisėdu. Pasėdėjusi atsistoju ir persirengiu, numetusi pižamą ant lovos vėl prieinu prie veidrodžio. Išsišukuoju plaukus ir pasiimu į rankas blakstienų tušą. Kaip ir kiekvieną rytą nusprendžiu būti tokia kaip visos.

-Važiuojam! –pašaukia balsas iš apačios. Aš pastveriu kuprinę ir nubėgu laiptais žemyn. Visi manęs jau laukia. Aš kaip visad vėluoju.

Greitai apsiaunu batus, apsivelku striukę ir nubėgu į automobilį. Išsitraukiu iš kuprinės ausines ir pasileidžiu muziką. Visą kelią važiuoju tylėdama, išlipdama iš automobilio nusišypsau ta pačia dirbtine šypsena, atsisveikinu ir nuskubu prie mokyklos.

Užlipu į trečią aukštą ir patraukiu prie kabineto. Nusišypsau ir pasisveikinu su žmonėmis, kurių nepažįstu. Prieinu prie klasės, įsitempiu, žinodama, jog mane nuo savanaudžių ir žiaurių žmonių skiria tik durys. Tada suprantu, kad aš viena iš jų, ir mane perlieja šaltis. Lėtai slenkant pamokoms ir pertraukoms diena trumpėja. Per pertraukas einu pasivaikščioti kartu su keliomis draugėmis. Kartais stabtelime prie kitos klasės ir pasisveikiname, kartais sustojame paplepėti ir pasijuokti. Kartais, kai per pamokas mokytojai išeina iš klasės, užverda tikras triukšmas, ko nerasite kitose klasėse. Per dieną atsitinka keletas svarbių įvykių. Pamokos baigiasi ir visi išsiskirsto. Keli eina grupelėse parduotuvės link ar į autobusų stotelę, kiti patraukia namo. Eidama stotelės link sutinku keletą klasiokų ir dar kartą atsisveikinusi einu pirmyn. Stotelė pilna nepažįstamųjų, kurie neretai apžiūrinėja vieni kitus. Atvažiuoja autobusas. Aš įsėdu ir važiuoju pas močiutę svarstydama, kas buvo namų darbams ir ką dar reikės padaryti. „Sporto gatvės stotelė,  – išgirstu pranešant pro kolonėles ir nusikeikiu. „Pražiopsojau stotelę“,  – pagalvoju. Išlipu iš autobuso ir bėgte pasileidžiu močiutės namų link. „Grįžus reikia pavalgyti,“ – pagalvoju.- „turiu paruošti namų darbus.“  Išnyru iš apmąstymų nuo mašinos pypsėjimo ir stabdymo garsų. Nors dar nesuvokiu, kas įvyko, neabejoju, kad tai mano kaltė. „Tu juk visada kalta“,  – balselis manęs neapleidžia. Aš nusipurtau ir nubėgu gatve. Kas įvyko? Niekas nesužinos. Niekada.

Liko keli žingsniai iki durų. Prisiverčiu nusišypsoti ir pasiruošiu linksmą toną, nors žinau, kad balsas drebės dėl užplūdusio adrenalino ir išgąsčio. Atidarau duris ir žengiu vidun.

  • Labas, – pasisveikinu drebančiu balsu, bet niekas, išskyrus, to nepastebi. – Ko pietums?

Niekas neatsako. „Žinoma, nebūk kvaila, juk niekas negirdi, ką tu sakai, visi juk dirba“. „Nutilk…“,  – nebeturiu jėgų sušukti. Bet to daryti neverta, niekas manęs vis tiek nesupras. Išimu maistą iš šaldytuvo ir įdedu į mikrobangų krosnelę. Pavalgiusi prieinu prie rašomojo stalo ir pasižiūriu į jį su pasišlykštėjimu. Ir vėl teks ilgai ir nuobodžiai sėdėti prie namų darbų ir mokytis tai, ko nesuprantu.

Prabėga valanda. Tada dar viena ir dar viena. Atrodo, jog laikas sustojo. Atsipalaiduoju ir pajuntu, kad jau nebedrebu. Tada išgirstu atvažiuojančią mašiną.

  • Mama, – pasakau sau tyliai ir sumetu knygas į kuprinę.

Pribėgu prie spintos ir traukdama paltą mąstau apie dar likusius namų ruošos darbus. Atsidaro durys ir į namus įžengia mama. Nusišypsojusi ir pasisveikinusi su močiute ji prieina prie manęs.

– Kaip sekėsi? Ar paruošei namų darbus? Ar pasiruošei kontroliniam darbui? Ar sesė jau grįžo? – ji nusišypso ir kantriai laukia, kol aš atsakysiu. Aš tyliu.

– Gerai. Taip. Taip. Ne, – atsakau, apsvarsčiusi kiekvieną klausimą.

Mamos šypsena išblėsta ir ji apsisukusi patraukia durų link.

Suprantu, kad kažkas atsitiko. „Kodėl Inesa nepasirodė?“ – pagalvoju. Išeinu į kiemą ir pamatau parbėgančią sesę. Nusišypsau, o ji man atsako iškišdama liežuvį. Pavydžiu jai.

Vakaras prabėga ramiai. Einu praustis, įsijungiu muziką visu garsu ir niūniuoju pagal melodiją.  Lėtai atslenka naktis.

-Labanakt,  – atsisveikinu.

Atsikeliu ryte. Pirma mintis šovusi į galvą – „Laikas keltis, eik valgyti pusryčių, paskubėk, šiandien tau į mokyklą“. Išlipu iš lovos su šypsena ir skubu laiptais žemyn.

Komentarai