Kam reikia genijų?

Avangardas 2017 m.Nr.1

Livija Vasiliauskaitė

Jei menininkas nori pragyventi iš savo kūrybos, turi paversti ją preke. O masėms šiuo metu reikia kažko lengvo ir nesudėtingo, todėl pripažinti aktoriai vaidina TVserialuose, o rašytojai leidžia saldžius meilės romanus. O kaip gi muzikos industrija? Rodos, ši meno sritis sugeba neblogai prisitaikyti prie kapitalistinio pasaulio ir parduoti tai, kas perkama. Tačiau ar tuomet nedingsta kokybė?

Kelis paskutinius dešimtmečius šios industrijos veidas smarkiai keitėsi. Sakoma, jog būtent dabar muzikos industrija išgyvena savo aukso amžių. Bilietų pardavimai išaugo iki neregėtų aukštumų, kasmet investuojama milijardai dolerių, o kiekvienas kūrinys tapo labai lengvai pasiekiamas klausytojams visame pasaulyje. Tačiau technologijoms prisilietus prie muzikos, dauguma tradicinių pelno būdų paprasčiausiai išnyko. Nuo 2000 metų CD pardavimai krito 70 procentų. Prekyba įrašais persikelė į skaitmeninį formatą ir įgyjo rimtą konkurentą – programas, laisvai transluojančias muziką (pvz. Spotify). Didžioji dalis muzikos šiandieną yra klausoma būtent tokiu būdu. Nors tai leidžia nevaržomai ir dažnai nemokamai klausytis muzikos, uždirbantiems iš  muzikos kūrimo nereitai prireikia 2-3 metų, kad gautų savo atlygį. Visuomenė atprato mokėti už tai, ką gali lengvai ir nemokamai pasiekti, tad muzikos industrija tampa vis labiau priklausoma nuo didelių įrašų kompanijų, galinčių savo atlikėjus paleisti į rinką. Tuo tarpu mažesnės kompanijos ar nepriklausomi atlikėjai turi gerai pasukti galvą, kaip uždirbti.

Žinoma, visko pagrindas – populiarumas. Šiais laikais socialiniai tinklai ir įvairios muzikos platinimo platformos leidžia atlikėjams ir dainų kūrėjams iškilti daug greičiau nei tai padaryti galėjo praėjusių dešimtmečių žvaigždės. Bet kieno kūrinys gali būti pastebėjas – tereikia sudominti internetą. Tačiau tuo pasirūpinusios technologijos ne tik įdavė puikų įrankį atlikėjams pasiekti ar surasti savo auditoriją bei tapti žinomu, bet ir tapo savotiška problema. Populiarumas socialiniuose tinkluose yra prekė. Neretai muzikos leidėjai vertina atlikėjus būtent pagal šį rodiklį – tai mažiau rizikinga ir garantuoja bent trumpalaikę sėkmę. Bet ar publikos skonis visada yra svarbiausias dalykas? Platintojams, atrandančioms atlikėjus, nebūtina sekti vyraujančiu skoniu – galima jį formuoti, pasitelkiant kiek neįprastas, tačiau unikalias, būsimąsias žvaigždes. Tai vyksta gan retai, nes, muzikos industrijai sparčiai keičiantis, nuostoliai gali būti nepakeliami. Dažniausiai tai reiškia muzikos suvienodėjimą.

Atrodo, muzikos pasauliui nebereikia genijų. Rizika sunkiai atsiperka, publikos skonis tampa vienodu, visur tie patys bumčikai. Net jau žinomos ir įsitvirtinusios grupės keičia savo skambesį į labiau perkamą, apvelka kūrinius populiariu rūbu. Mažėja unikalumo, jam sunku išsilaikyti rinkoje, kurioje viską lemia masių pomėgiai. Populiaru nėra tai, kas gera, o tai, kas lengvai parduodama. Tai sukuria užburta ratą, žmonėms patinka tai, kas yra populiaru, o populiaru tampa tai, kas paprasta ir patinka masėms. Nenoriu sakyti, jog nebėra atlikėjų, kuriančių išskirtinę, įkvepiančią, kitokią muziką, ir atrandančių savo klausytoją. Tiesiog pati industrija koncentruojasi ne ten, kur turėtų ir neskatina kurti, tikrąja to žodžio prasme. Tad ko klausysimės po kelių dešimtmečių, kai socialinių tinklų įtaka dar padidės, o CD laikmenų visai nebeliks? Ar atsiras kūrėjų, norinčių pakeisti industrijos veidą? Kas trauks mūsų pačių ausis, kai invidualumas ir genialumas pasieks prastų TV muilo operų lygį? Ar leisime rinkai užgožti talentą? Pažvelkime į savo pasirinkimus ir atsakykime patys.

Komentarai