GYVENIMAS LYG STIKLO ŠUKĖ

Gyvenimas lyg stiklo šukė, jai sudužus, laikui bėgant mes bandome tai kaip nors sulipdyti… Aišku ne visada pavyksta. Sugriuvę pasitikėjimo pastatai, į bedugnę krentantys lapai ir nerimas, kuris ateina nekviestas, pažadina jis viduje esantį vėją. Sukelia jis baimės audras ir niekam nieko nesakęs, pasitraukia iki tol, kol sugalvos sugrįžti…

Noriu pabėgti  į tas dienas, kai man buvo šešeri. Noriu, kad gyvenimas būtų paprastas. Dabar aš žinau per daug, nors tada nežinojau nieko. Aš žinau kas yra karas, kas yra beprasmis melas, ką reiškia būti per daug naiviu ir banaliai beviltišku žmogumi… Aš noriu tikėti, kad gyvensiu amžinai ir galėsiu viską pakreipti tinkama linkme… Bet norint tą pasiekti, reikia išbraukti iš gyvenimo tai, dėl ko kenčiame visi.

Kai buvau šešerių, gyvenimas buvo puikus, bet aš to nesuvokiau, nes kitokio gyvenimo net nebuvau gyvenusi. Norėjau užaugti, nes maniau, kad būti suaugusiu yra gerai. Bet tik tada kai suaugi, supranti, kad to laiko kai buvai mažytis, neiškeistum į nieką pasaulyje, nes ant pečių nereikėjo nešioti vienatvės, meilės ir savigarbos atsakomybės.

Kartais akimirkos būna saldžios, bet ne visada su cukrumi, tad noriu sugrįžti į tuos laikus, kai man buvo šešeri. Tikrai noriu. Noriu statyti smėlio pilis ir negalvoti, kam jos reikalingos… vis gi viduje, vaiku gali likti visada, bet gyvenimas sukasi, į jį liejame daug spalvų ir atspalvių, kaip šiandien aš…

…aš gyvenu juo, gyvenu jo alsavimu ir žvilgsniu į gyvybę, jo akimis ir šildančia šypsena. Jis papildo mane tais minusais, kurie jame yra pliusai. Jis sugeba priversti mano blakstienas juoktis tada, kai jam tai atrodo svarbiausia. Su juo smagiau įsivaizduoti pasaulį, pamatyti bėgantį laiką ir sustabdyti sekundes. Tai žavi… solidžiai. Rankose dangus ir pildosi svajonės..

Tai mano krepšinio vaikis. EM…

 

Komentarai