GIMĘS XX ir XXI AMŽIUJE

Austė Ibėnė

Mums, XXI a. jaunimui, gyvenimas yra tikrai neprastas: kiekvieną dieną gauname tris kartus pavalgyti, švenčiame kiekvieną gimtadienį, per Kalėdas mums dovanoja taip išsvajotus naujausius mobiliuosius. Tačiau man, mums, yra sunku suvokti, kad mūsų seneliai, mūsų šeima jaunystėje tokių malonumų neturėjo. Būdavo taip, kad jie kartais negaudavo net kąsnelio pavalgyti po kelias dienas. Tada žmonės gyveno šia akimirka, patirdami karo metais sukeltus didžiausius skausmus. Mažiau nei prieš šimtmetį, prasidėjo turbūt sunkiausias žmonijos istorijos laikotarpis. Kuomet Europoje vyko ištisiniai karai, vienas po kito įvyko du pasauliniai karai, tuomet milijonai žmonių negalėję prisirišti prie nieko, turėję iškęsti didžiausius sunkumus, suardytas šeimas. Mūsų proseneliai ir  seneliai buvo visų šitų baisybių liudininkai, matė tai savo akimis kiekvieną jaunystės dieną, patys tai patyrė.

XX a. iš tiesų buvo tragiškiausias istorijos laikotarpis. Mums, tiems kurie gimė ramiame, neprispaustame karų XXI. amžiuje, yra sunku suvokti, kad visos šios istorijos, prieš mažiau nei šimtmetį,  sukrėtė visą pasaulį. Mes šiandieną gyvename ramiai, galvojame kaip išpopuliarėti socialiniuose tinkluose, kaip atkreipti aplinkinių dėmesį su naujausiu mobiliuoju. Šiai dienai tai yra pagrindinės mums rūpimos problemos. Tačiau nors ir dabar gyvename laisvuose kraštuose, XXI amžiuje iškilo kitų problemų. Iki šiolei daugelio žmonių požiūris yra senamadiškas, mes savo aplinką norime suskirstyti, sutvarkyti, viskam priklijuoti etiketę. Nesvarbu, ar tai būtų žmogus, jo įgimtas trūkumas, jo nuomonė ar klaida, mes tai norime pataisyti, pakeisti, galiausiai panaikinti.

Daugelis mūsų nesuvokia, kad žmogus negali pakeisti savo rasės, savo lyties, bet mes galime pakeisti savo nuomonę. Mes greiti, kai reikia parodyti kitų trūkumus ar klaidas, bet savų nepastebime. Nepastebime kaip teršiame aplinką, kiek daug sunaudojame plastiko, kuomet įmanoma tą skaičių sumažinti net trigubai.  Kaip dėl mūsų kiekvieną dieną yra paskerdžiama virš 25-ių milijonų gyvūnų, kad mes skaniai pavalgytume, kaip mes lėtai žudome save patys. Kiekvienas šiais laikas esame greiti teisti kitus, bet dienos pabaigoje mums nėra nieko svarbiau už mus pačius. Tai kodėl nuo to ir nepradėjus?

Mes skolingi savo šeimoms, nes tik dėl jų stiprybės mes šiandien esame laisvi. Tai ką jie turėjo išgyventi, yra nelinkima niekam. Mes nesame matę karo sužlugdytų gyvenimų, nesame holokausto liudininkai, nei vienas nekalėjome koncentracijos stovykloje ar buvome ištremti iš savo šalies toli  į šalčiausias pasaulio vietas. Mūsų proseneliai ir seneliai kiekvieną dieną kovojo už išlikimą, stengėsi nepasiduoti. Ir kai jau atrodydavo, kad nebėra jokios vilties, kad karas visus pražudys, jie atsikeldavo kitą rytą ir ryžtingai kovojo už kiekvieną mielą sielą. Ankstesnės kartos yra matę žiaurių, šaltų dalykų, kurie vyko kiekvieną jų jaunystės dieną, savo akimis matė kitų pykčio sukeltą begalinį skausmą, kuris niekada nebeišnyks.

Kiekvienas amžius turi savų problemų. Tačiau mums, gyventi sočiai pavalgius yra suprantamas dalykas, o mūsų seneliams tai buvo privilegija. Yra šimtai knygų, kuriose pasakojama ką mūsų šeimos turėjo iškęsti. Tačiau aš abejoju, ar mes kada suprasime kokie žiaurūs buvo laikai ir kokie mes esame laimingi, kad kiekvieną rytą atsikėlę mūsų didžiausiais rūpestis yra kaip gražiau apsirengti. Bet mes niekada neturėtume pamiršti, kiek tuomet stengėsi išgyventi mūsų protėviai ir kaip šiandien mūsų tėvai stengiasi padaryti viską, kad tik mes  būtume laimingi. Mes atsibudę kiekvieną rytą  turime būti jiems dėkingi.

Komentarai