GAMTA IR ŽMOGUS – DRAUGAI AR PRIEŠAI?

Vabaliukas, tykiai ropojantis drėgna žeme, skruzdėlė keliauninkė, ant nugaros nešanti kelis kartus už save didesnį šapą, genys, ritmingai stuksenantis seno medžio drevę, po lietaus žiedus link saulės tiesiantis lelijos žiedas…Visa tai – mus supanti gamta.

O kas yra žmogus prieš gamtą? Jis- niekas. Mažas taškelis margaspalviame pasaulyje. Anksčiau gamta baugino žmogų. Bijojome jos išdaigų: potvynių, uraganų, nuošliaužų, ugnikalnių išsiveržimų, cunamių. Tačiau paradoksas – mes bijome, bet neapgalvotais savo veiksmais tai skatiname. Galbūt todėl šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas. Gamta bijo mūsų.

Dienraščių antraštės mirgėte mirga pranešimais: „ Klimato atšilimas“, „Šiltnamio efektas“, „Ozono sluoksnio retėjimas“. Tai – globalinės problemos. Jei norime toliau gyventi tokioje žemėje, kokia ji buvo iki šiol – turime jas spręsti.

Popierėlis, numestas gatvėje, stiklinis butelis, paliktas gamtoje po smagios iškylos, ar tiesiog plastikinis maišelis, tartum netyčia išslydęs iš rankų. Sakysite, kad visa tai – tik smulkmenos. Nuo kelių ne vietoje išmestų atliekų – niekas nepasikeis. Akivaizdu, jog toks požiūris klaidingas. Per metus mūsų šalyje susikaupia maždaug 6,2 mln. šiukšlių. Tyrimų duomenimis kiekvienas Lietuvos gyventojas sukaupia vidutiniškai 275 kilogramus šiukšlių. Tai įspūdingi skaičiai. Natūralu, jog kyla klausimas, kur dingsta visos šios atliekos?  Kad ir kaip bebūtų gaila, atliekų tvarkymas tampa vis didesniu galvos skausmu už tai atsakingoms tarnyboms. Visgi, reikėtų pridurti, jog Lietuvoje kasmet rengiamos talkos, kurių metu siekiama bent truputį sutvarkyti mus supančią aplinką. Balandis – Lietuvoje tradiciškai laikomas „ Švaros mėnesiu“. Kiekvienais metais priperkama nesuskaičiuojama galybė šiukšlėms skirtų maišų ir kviečiama prisijungti vardan šio kilnaus tikslo. Tai – ne vienintelė akcija, vykstanti Lietuvoje. Iš kaimynų estų „pasiskolinome“ kilnią idėją. 2008m. įvyko pirmasis „Darom 2008“ renginys. Jis sulaukė didesnio žmonių susižavėjimo bei palankumo negu anksčiau minėtas. Vien Kaune, 500 žmonių surinko virš 100 tonų šiukšlių. Tai itin sveikintina. Greičiausiai taip atsitiko todėl , kad renginys naujas ir buvo plačiai reklamuojamas. Šio renginio organizatoriai teigia, kad ši kilni akcija bus vykdoma kiekvienais metais. Galima tik spėlioti, ar tokio pat susidomėjimo ji sulauks ateityje. Greičiausiai ne. Kodėl? Ogi, todėl, kad didžiajai daliai jaunimo tai nerūpi. Jie randa įdomesnių reikalų nei lakstymas su šiukšlių maišais. Nenuostabu, kad atliktos apklausos parodė, jog ekologinės problemos rūpi vos 55 proc. Lietuvos gyventojų. O ką galvoja likę 45 procentai? Jiems nusispjauti? Apmaudu, tačiau tokia šių dienų realybė.

Gamta mums dovanoja natūralų vaistą nuo visų ligų – šunis. Jie mums padeda, kai jaučiamės nemylimi, slegia gyvenimo negandos arba tada, kai norime tiesiog pasijausti suprasti. Šie padarai praskaidrina mūsų kasdienybę, tačiau turime nepamiršti, kad jie- taip pat gamtos teršėjai. Nedidelis jūsų mylimo šunyčio „lobis“ žaliuojančioje pievutėje- smulkmena. Tačiau nepamirškime, kad iš smulkmenų viskas ir susideda. Mes su pasidygėjimu laukiame pavasario, kuomet, nutirpus sniego dangai, dar akivaizdžiau matosi opi problema. Stadionai, kiemai, vaikų žaidimų aikštelės „pasipuošia“ neatsakingai prižiūrimų keturkojų ekskrementais. Kartu su jais plinta parazitinės ligos. Toksokarozė, echinokokozė, toksoplazmozė- tai keisti, moksliniai pavadinimai, kurių dauguma žmonių nesupranta. Tačiau esu visiškai tikra, kad nei vienas iš mūsų nenorėtų susirgti išvardintomis ligomis. Džiugu, kad Lietuvoje vyksta akcijos, skatinančios alternatyvius sprendimo būdus kovojant su šia problema. Šių metų spalio pradžioje Vilniaus moksleiviai vykdė šunų išmatoms skirtų maišelių dalijimo akciją. Vaikai bėgiojo po atokiausius mūsų sostinės kampelius. Jie stengėsi žmones sudominti šia puikia idėja. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau ji nesulaukė didelio gyventojų susidomėjimo. Kaune, Laisvės alėjoje, galime pamatyti specialias šiukšliadėžes su užrašu „ Šunims“. Nors jos ten stovi ganėtinai seniai, didelio susidomėjimo nesulaukia. Žmonės tiesiog  jomis nesinaudoja. Galime ilgai spėlioti kodėl. Tik abejoju, ar patys žmonės žino atsakymą į šį klausimą. Žmonės tiesiog abejingi. Nejau mums visiškai nerūpi, kokioje aplinkoje gyvename?

Maišai, maišiukai.. Jų pilna mūsų namuose. Spalvoti, vienspalviai, nepatvarūs… Visi jie pagaminti iš plastmasės. Tai – medžiaga, kuri suyra per 500 metų. O kiek tokių plastmasės gabalėlių mėtosi gamtoje? Jų- nesuskaičiuojama galybė. Maišų sunaudojame gerokai daugiau, nei mums išties reikia. Kodėl? Nes vos tik panaudojame jį vieną ar keletą kartų – išmetame. Šiais laikais yra sukurtas puikus išradimas – daugkartinio naudojimo maišai. Jie itin patvarūs, patogūs naudoti. Šie maišai sukurti taip, kad patenkintų kiekvieno vartotojo poreikius. Šių „stebuklų“ galime įsigyti kiekviename prekybos centre. O ir kaina stipriai „nesikandžioja“. Manau, kiekvienas iš mūsų turėtų bent tokiu būdu prisidėti stabdant aplinkos taršą.

Didžiuliai kaminai, iš kurių veržte veržiasi dūmų kamuoliai, nutekamieji vamzdžiai pro kuriuos į Baltijos jūrą teka taršalai. Ką jums tai primena? Jūs visiškai teisūs – tai gamyklos. Jos – bene didžiausios aplinkos teršėjos. Į orą jos išmeta azotą bei sieros dvideginį. Šios medžiagos lengvai jungiasi su vandeniu. Taip susidaro rūgštieji lietūs. Jie keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norėdami neutralizuoti rūgštaus lietaus pasekmes – kalkiname dirvožemį bei ežerus. Tačiau šis problemos sprendimo būdas mažai guodžia. Žala, padaryta augalijai bei gyvūnijai – milžiniška. Nežinia po kiek- kelių šimtmečių ar milijonų metų ji atsistatys. Rūgštieji lietūs – ne vienintelė neapdairaus gamyklų darbo pasekmė. Mūsų žemėje nuolat vyksta vidaus vandenų tarša. Gamyklų bei miestų nutekamieji vandenys, netinkamai naudojami chemikalai nuodija upes, bei ežerus. Vertėtų nepamiršti, kad šiuose vandens telkiniuose knibžda nesuskaičiuojama galybė gyvų organizmų. Jie nuolat žūsta. Ir kas gi dėl to kaltas? Ogi mes patys.

Visos žiniasklaidos priemonės ūžia: „ Kyla infliacija, nuolat didėja degalų kainos“. Logiškai mąstant – turėtų sumažėti automobilių. Toli gražu. Automobilių skaičius Lietuvoje nuolat auga. Visiškai įprasta, kad šeima turi viena, o neretai net ir kelis automobilius. 2001m. duomenimis, Lietuvoje buvo daugiau nei milijonas automobilių. Galima daryti prielaidą, kad šiandien skaičiai gerokai didesni. Viešasis transportas praranda populiarumą. Juo naudojasi jaunimas bei pensinio amžiaus žmonės. Kodėl taip yra? Todėl, kad žmonės, protingos būtybės taip išlepo, jog nesugeba kelių šimtų metrų nueiti pėstute. Yra ir tokių, kurie į parduotuvę, esančią kitoje gatvės pusėje važiuoja automobiliu. Kvaila, juokinga, graudu? Manau, visi šie apibūdinimai puikiausiai tinka situacijai apibūdinti. Kiekvienais metais Lietuvoje vykdoma akcija „ Diena be automobilio“. Šia diena paskelbta rugsėjo 22-oji. Idėjos autorių tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į žalą, kurią mes darome aplinkai bei savo paties sveikatai. Žmonės raginami bent kartą per metus apsieiti be automobilio. Savo kelionės tikslą raginama pasiekti dviračiu, riedučiais at tiesiog  pėsčiomis. Tačiau ar nors vienas iš jūsų tai padarė? Greičiausiai daugeliui žinoma, jog 2001m. vasarą, sostinėje vyko oranžinių dviračių „paradas“. Vienas iš politikų sugalvojo, jog tai paskatins miestiečius keliauti ekologišku transportu. Ne visi miestiečiai šią idėją sutiko palankiai. Dviračiai buvo vagiami, bei daužomi.

Apmaudu, tačiau nei vienas iš vairuojančiųjų nesusimąsto, kokią milžinišką žalą jis kasdien daro gamtai. Iš dalies galima suprasti šiuos žmones. Jie, kaip ir mes visi, gyvena milžinišku tempu. Tačiau būtų gerai, jei bent retkarčiais sustotume. Apsižvalgytume. Gal tada suprastume, kokia velniava dedasi mūsų planetoje?

Visi, čia išvardinti veiksniai skatina mūsų planetą nykti. Po truputį, iš lėto, tačiau negrįžtamai. Vis sparčiau planetoje vyksta globalinis atšilimas. Tai – ledynų tirpimas, temperatūrų amplitudės didėjimas, šiltnamio efektas. Užfiksuota, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinė mūsų planetos temperatūra pakilo 0,6 laipsnio. Sakysite, jog tai – juokingai mažas skaičius? Klystate. O ką manote apie tokį faktą: temperatūros pakilimas 2 laipsniais reiškia masinį gyvūnų bei augalų rūšių išnykimą. Greičiausiai ties šia vieta jūsų juokai ir pasibaigia. Šiuo metu itin populiarūs dokumentinio pobūdžio filmai apie globalines problemas. Juose vaizdžiai pateikiamos mūsų veiksmų pasekmės. Rodoma, kaip mūsų planeta gali atrodyti, jei ir toliau nesiimsime jokių priemonių. Pasižiūrėjus tokį filmą, viduje kirba mintys: ką aš galėčiau pakeisti? Ar tikrai viskas bus taip, kaip čia rodoma? Ar ne per vėlu imtis veiksmų? Deja, mintys tik ir lieka mintimis. Jos išgaruoja iš mūsų galvos vos per keletą minučių. Keliama daug hipotezių kas bus, jei išsipildys mokslininkų prognozės ir ledynai pradės itin sparčiai tirpti. Spėjimai kol kas tik ir lieka spėjimais.

Gamta- tai kūrinys, kurioje kiekviena detalė, net ir menkiausia, turi neįkainojamą vertę. Dažnai žmonės to tiesiog nesuvokia. O gal ir nenori suvokti? Gal nenori pripažinti, kad žala, kurią padarėme – nepataisoma? Gamtoje neegzistuoja praeitis ar ateitis. Joje svarbiausia – dabartis. Galbūt ne tokia graži, kokia galėjo būti. Bet nesigręžiokime atgal. Būkime optimistai. Reikia tikėtis, kad dar ne per vėlu susimąstyti. Ir ne tik susimąstyti, bet ir imtis veiksmų. Atmerkime akis, kurios taip ilgai buvo užmerktos. Nejau taip sunku? Pabandykime nuo paprasčiausių, elementariausių dalykų. Išmeskime popierėlį į jam skirtą šiukšliadėžę, surinkime savo šuns ekskrementus, naudokime daugkartinio naudojimo maišelius. Juk tai taip paprasta. Galbūt tokiu būdu neperžengsime tos kritinės ribos. Plonytės linijos, kuri mus skiria nuo egzistavimo ir žūties.

KAROLINA

Komentarai