Galbūt gera

Elija Šivickaitė

    Kiekvieną dieną girdime jaunimą keiksnojantį Lietuvą: aukštas kainas, gyventojų nekosmopolitiškumą na ir šiaip viso ko trūkumą. Daugiau nei pusė moksleivių dar sėdėdami mokyklos suole galvoja apie emigraciją į kitas šalis. Vyresni piktinasi, kad valdžiai viskas vienodai ir jie nieko nesiruošia daryti. Bet ar tikrai?

Antrus metus Kaune vykstantis nekomercinis renginys „Laisvės piknikas“ skatina Lietuvos piliečius pirmiausia atsigręžti į save ir pasižiūrėti kaip mes, kiekvienas individualiai, galime prisidėti prie savo šalies gerovės. Renginyje žmonės galėjo siūlyti savo idėjas Lietuvai, dalyvauti diskusijose ir išgirsti skirtingų atstovų nuomonę apie Lietuvos ateitį, skandalingą alkoholio draudimą ir t.t. Dalyvius linksmino įvairios grupės, tokios kaip: „BA“, „Golden Parazyth“, „Jauti“ ir kt. Renginio metu buvo galima artimiau susipažinti su skautais, mamyčių klubais, gaisrininkais ar veterinarais. Apskritai – nevyriausybinėmis organizacijomis.

Kiek pasvarsčiusi supratau, kad noriu prisidėti prie šio renginio vyksmo. Nors pats piknikas truko vieną dieną, savanoriai savanoriavo tris, kam išėjo dar daugiau… Pastatyti kėdes, suklijuoti lapelius ar įsmeigti kuolelius tikrai nėra varginantis darbas. Šiek tiek paniurzgėjau, kad renginio dieną vietoje reikia būti jau 6 val. ryto, nors dalyviai įleidžiami tik 10 val. Klausimai klausimėliai kodėl taip anksti? Nevyriausybinėms organizacijoms reikia laiko pasiruošti. Nematomas darbas… Jie atvažiuoja anksti, išvažiuoja vėlai. Dauguma nesiūlo nieko pirkti ar parduoti, o suteikia džiaugsmą dalyviams, leisdami išmėginti įvairias veiklas. Ritmingą šokį, savęs analizavimą, mokslinių eksperimentų tyrimą ir t.t. Savanoriai iš ryto palydi ir parodo nevyriausybinėms organizacijoms skirtas vietas, padeda įsikurti. Taip, tai trunka beveik visas keturias valandas.

Savanoriaudama renginyje supratau, kad lygiai taip pat, kaip padedame organizatoriams sukurti smagų, naudingą bei blaivų renginį, galime padėti valstybei sukurti mylinčią, save gerbiančią, sveiką, gražią ir kultūringą šalį. Kiek kartų užsimerkėme matydami neestetiškus dalykus ir mintyse galvojome, kad negalime nieko pakeisti. Kiek kartų specialiai nusisukome kai mūsų prašė pagalbos, galvodami kad mus paprasčiausiai nori išnaudoti? Bet ar tikrai mes būtume išnaudoti prisidėję prie vieno ar kito dalyko dėl valstybės ? Šiurkštus klausimas iškyla galvoje:“ o ką valstybė suteikia man?“

Skaudu pripažinti, kad nuoširdžiai padėti sunku. dažniausiai už savo darbą mainais tikimės kažką gauti. Bet jei visi žiūrėsime panašiai, kur tai nuves visą šalį? Ar visi emigruosime? Ar atsižadėsime savo kalbos, papročių, savų žmonių? Lietuviais gimėme, lietuvių kalba žydi mūsų lūpose, lietuviški bruožai puošia mūsų veidus ir lietuviška kultūra gyvena mūsų širdyse. Vieni tai nori pripažinti, kiti stengiasi nuo to pabėgti. Kiekvieno pasirinkimas, kiekvieno valia.

Šiandien kviečiu visus apsidairyti ir ieškoti ne blogio, bet gėrio ženklų savo artimiausioje aplinkoje. Galbūt mes pastebėsime nemokamus menininkų renginius, galbūt pajausime ryšį su kaimynu, kuris taip kantriai kiekvieną rytą veda savo augintinį į lauką. Galbūt prisiminsime smagias vaikystes akimirkas kai skriejome kartu su vėju nušienautuose pievose. O galbūt žiūrėsime pro langą ir linksmai galvosime: vėl lyja, puiki proga baigti skaityti seniai pradėtą knygą…

Ir po ilgų dienos apmąstymų, galbūt pajusime, kad gyventi gera, netgi ir Lietuvoje.

Komentarai