Didvyris

Karolina Žilinskaitė

Didvyris – tai žodis, turintis daug prasmių. Kiekvienam žmogui yra jo atskiras didvyris, tačiau didvyris neprivalo viską daryti be klaidų ar dėl naudos. Žodį didvyris mes suprantame:  tai žmogus, nebijantis nieko, mylėti, būti stipriam, siekti svajonių, būti įskaudintam, patirti naujus nuotykius, žmogų, kuris galbūt turi galių. Man atrodo, kad nėra svarbu ar didelis, ar mažas mūsų žygdarbis, tai vis tiek yra žygdarbis. Mus kasdieną supa didvyriai. Apie didvyrius yra sukurtos įvairios legendos, pasakojimai ir istorijos. Šitame pasaulyje didvyriai nyksta, nes dabartiniai žmonės tampa savanaudžiais ar išnaudotojais, kuriems nerūpi geri darbai. Tačiau mano rašinys apie mano didvyrį, nesvarbu ar tai moteris, ar vyras.

Mano didvyrė yra mano mamytė, kuri sukasi, kaip bitutė. Niekuomet nebuvau sutikus tokio žmogaus kaip ji, nors mačiau begalę veidų. Grįžta namo po ilgo darbo ir nenustoja judėti. Ji kupina energijos, vis dirba ir dirba, neturi laiko kada prisėsti ar pavalgyti, net atsipūsti. Ji kiekvieną dieną keliasi šeštą ryto, rengia mano broliuką ir veža  į mokyklą. Palydi mus ir važiuoja į savo darbą. Ji yra mano tikra didvyrė, kurią labai myliu. Nors kartais ji ir pykstasi su kažkuo, ji niekada nenuleidžia rankų. Aš labai ją vertinu, bet niekas to nesupranta. Aš vienintelė jos pagalbininkė. Mano mamytė taip sutvarko namus, kad jie net blizga. Ji neįsivaizduoja gyvenimo be manęs ir brolio. Mano mamytė stengiasi būti geriausia didvyrė kokia tik gali būti. Ji viską padarytų dėl mūsų. Jos niekas nesustabdytų, net jokia armija. Visada prieš miegą matydama ją šalia, jaučiuosi kaip su skydu,  kurio niekas negalėtų nugalėti. Mano mama niekada nebijo rizikuoti ir visada kartoja, kad reikia stengtis, kad kiti mums pavydėtų. Būna tarp mūsų ir pykčio, bet negaliu pykti ilgai, nes be galo ją myliu. Su ja nieko nebijau, nors pasaulyje daug pavojų. Ji pereina visas kliūtis. Paguodžia mane, kai man būna bloga diena. Ji tokia nuostabi,  kad net numirus norėčiau būti kitame pasaulyje su ja. Ir niekuo daugiau, tik su savo mamyte.

Prisiminimais grįžtu į praeitį. Tai įvyko prieš devynerius metus, buvau maža mergaičiukė. Buvau prie namų kieme, žaidžiau su savo lėlyte. Priėjo vienas vyriškis ir pasiūlė eiti su juo pasivaikščioti takeliu. Prisiminiau, kad kadaise mama buvo sakiusi, jeigu kažkas siūlys saldainį ar kvies į mašiną, jokiu būdu nesutikti. Nes tokie žmonės išprievartauja arba nužudo ir parduoda kūną donorams. Aš tam vyriškiui tvirtai atsakiau: „ne ir eik šalin“. Jis vis tiek mane kalbino. Galų gale mama pamatė pro langą, kad nepažįstamas vyras kalba su manimi. Ji iškart pribėgo prie manęs ir pasakė tam nepažįstamam vyrui:

– Ko tau reikią iš jos? ! Eik savo keliais, jei dar kartą lįsi prie jos, aš iškviesiu policiją ir baigsis bloguoju!

Jisai pasižiūrėjo į mano mamą perkreiptu veidu, numojo ranka ir išėjo savo keliais. Nuo tos dienos gyvenime nebuvau jo sutikus. Mano maža širdelė šokinėjo iš laimės, kad mama buvo šalia. Neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jei ne mano nuostabioji mamytė. Tos dienos kaip niekad nepamiršiu. Štai dar kartą įrodo, kas iš tiesų yra didvyris ir kad nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras, galbūt net šuo galėtų būti. Branginkime ir saugokime mūsų didvyrius, nes gali būti, kad ir jiems reikės pagalbos ir jie niekada neatsuks tau nugaros.

Komentarai