DEIMANTĖ BUSLEVIČIŪTĖ: „KELIAS Į SAVE“

Nuo pat vaikystės buvau tikra, kad būsiu „dailininkė“. Piešimas ir aš buvome neatskiriami. Galėjau valandų valandas sėdėti prie stalo ir kepti piešinius vieną po kito. Tais laikais sukūriau ir daug knygelių, pasakų, komiksų bei istorijų. Tačiau niekad nekreipdavau dėmesio į tai, kokias istorijas man pavykdavo sugalvoti. Visiškai laisvai, ekspromtu, be jokių pastangų. Tos pasakos visiems patikdavo, jos buvo originalios, įdomios, nenuspėjamos, juokingos, o kartais net ir pamokančios.

11328828_697246050421383_701632214_n

Nežinau, iš kur pas mane buvo tiek fantazijos, bet kurti man išeidavo labai lengvai, todėl į tai dėmesio ir nekreipiau. Svarbiausias akcentas knygelėse man būdavo tik mano piešiniai, nes į juos reikėjo įdėti labai daug pastangų, o sukurtas tekstas – visiškai nesvarbus, nes jis liejosi laisvai.

Gal todėl ir nepastebėjau, jog kaskart artėjant šventėms vos per kelias minutes gebėdavau sukurti eilėraštį bet kuriai progai, nepastebėjau, kad mokykloje mano rašiniai būdavo geriausi, kad labai gerai sekėsi lietuvių kalba ir kad fantazija mano galvoje darėsi beribė. Juk rašau, tai rašau, kas čia tokio? Visi gali rašyti, svarbiausia – gražiai PIEEEŠTI.

received_875999629212690

Tačiau man kažko trūko. Trūko savęs, savęs pažinimo ir suvokimo, ko noriu iš gyvenimo. „Aišku – piešimo! – galvodavau. – Juk piešimas tavo ateitis, tavo aistra, tavo hobis!..“ Tačiau mintis „Piešimas!“ jau nebeskambėjo taip optimistiškai, nebekėlė tiek daug džiaugsmo. Visi nuolat kartojo, jog iš to net neužsidirbsi, o ir man pačiai nebeužteko vien pieštuko rankose, jog išliečiau savo mintis, jausmus bei emocijas.

Ir tik vieną dieną, kažkaip visai netikėtai, pamačiusi, jog rašyti istorijas internete pasidarė visai populiaru, nutariau išmėginti kažką naujo. Tikrai, kad „naujo“.

P_20180802_223104_vHDR_On

Juk gyvenime nebuvau nieko rašiusi, sukūrusi, tikrai, kad ne… Bet tą kartą atrodė, jog tai išties nauja. Žinot, kodėl? Nes tada aš atkreipiau dėmesį į tai, kad aš rašau. RAŠAU! Ir nežadu šalia teksto prikurti krūvos iliustracijų ir žavėtis jomis. Šįkart norėjau žavėtis savo tekstu. Ir į jį sudėti visą savo širdį.

Tąkart suvokiau, kad ne tik noriu, bet ir išties galiu tai daryti. Pirmą kartą paleidau savo fantaziją lyg ilgai narve laikytą laukinį žvėrį ir pasinėriau į tai visa siela. Nesupratau, kaip taip lengvai liejosi visi tie žodžiai, kiek durų atsivėrė mano galvoje, kai kiekvieną sekundę pyliau vis naujus žodžius bei sakinius. Nesupratau, iš kur jie ėjo, bet net nebuvo laiko galvoti. Rašiau taip, lyg seniai žinočiau rašomą istoriją, tačiau ji buvo visiškai nauja. Nauja net man. Rašydama pati pirmą kartą ją sužinojau, nes ji kūrėsi tuo pačiu metu, kaip ir mano rašomi žodžiai. Ir tada aš supratau… aš rašysiu.

P_20190421_104050_1_BF_p

Neilgai trukus rašymas tapo giliausia ir pagaliau į išorę išlindusi mano aistra. Tą kartą aš pagaliau atradau save ir tą savyje trūkstamą dalį, kurios taip buvau pasigedusi. Niekad nežinojau, ar ši mano savybė buvo įgimta, ar vis dėlto išugdyta manęs pačios. Tačiau savyje visad jutau poreikį menu atskleisti tai, ką jaučiu viduje. Vaikystėje rašydavau to net nepastebėdama, kai tekstai ir istorijos liedavosi lyg iš krano visu stiprumu tekantis vanduo. Kelias į tikrąją save visą laiką buvo tiesiai man prieš akis, o aš to net nepastebėjau. Tačiau jis niekur nesitraukė. Nes ir aš jo neapleidau. Visad rašiau ir kūriau, tik nemaniau, kad tai galėtų būti kažkas ypatingo.

Tačiau galiausiai atėjo ta diena, kai tapau tam pasiruošusi ir atradau save. Rašymas visad buvo su manim, prie manęs ir net manimi. Net jeigu ir nebūčiau gerai mokėjusi lietuvių kalbos, jei nebūčiau giriama mokytojų ar tėvų, aš niekad nebūčiau to paleidusi, nes paleisti rašymą, reikštų paleisti pačią save.

P_20170924_141027

Dar nedrįstu vadinti savęs „žodžio meistru“, tačiau galiu drąsiai sakyti, jog bet kas, kas jaučia potraukį rašyti, nesvarbu, koks jo lietuvių egzamino rezultatas, ką apie jo kūrybą sako aplinkiniai ir koks drąsus ar nedrąsus jis yra, savo svajonės paleisti negalima. Kiekvienas gimstame turėdami tam tikrus bruožus, įgūdžius bei savybes. Ir tik nuo mūsų pačių priklausys, kurios savybės mumyse liks ir išryškės, o kurios liks tik ankstyvoje vaikystėje, apleistos, paleistos ir pamirštos.

 Juk jei skaičiai ir matematika visad buvo jūsų aistra ar lengvas bei įdomus užsiėmimas prieš miegą, tai greičiausiai jūs ir siesite gyvenimą su skaičiais bei matematika, nes vakarais nerašėte pasakų, o skaičiavote.

Aš vis dėlto skaičiavimo hobiu nevadinau, rašymo gyslelės savyje pastebėjusi irgi dar nebuvau. Tačiau giliai viduje aš visad troškau išsilieti. Visad buvau tyli, nors viduje pilna idėjų, troškimų, svarbių žodžių bei reikšmingų sakinių, kuriais norėjau pasidalinti. Taigi rašymas man atstojo vartus į bendravimą su žmonėmis. Tai man buvo lyg kreipimasis į visuomenę, kuri, skaitydama mano istorijas ar knygas, suprastų mane, įsijaustų į mano potyrius, jausmus bei emocijas, išgyventų tai, ką išgyvenu aš, perimtų mano idėjas, pamąstymus, filosofijas ir galbūt priimtų tai, kaip nuostabiausią dovaną – tą mano skleidžiamą žinią.

Tai būtų lyg mano ir visos auditorijos pokalbis. Apie pasaulį, gyvenimą, prasmę, apie meilę ir viską, kas labiausiai priverčia mūsų širdis spurdėti. Paveikti bei įkvėpti skaitytojus siekiant juos pastūmėti geresnio kelio link naudojantis išgalvotomis istorijomis su netikrais, tačiau į juos pačius panašiais veikėjais, ar magiškomis, tačiau ir su realybe susijusiomis situacijomis – tai tapo mano tikslu.

Idėja, jog savo tekstais galėčiau bendrauti su žmonėmis, o iš fantastinės pusės – jais gal netgi pakeisti pasaulį, padaryti perversmą, lyg koks Haris Poteris, pastūmėjo mane pasirinkti žurnalistiką. Iš tiesų, tai niekad nemaniau, kad studijuosiu žurnalistiką, nes buvau nedrąsi, nekomunikabili, introvertiška ir visai nepanaši į tokią, kuri galėtų būti žurnaliste. Aplinkiniai man sakė tą patį. Galėjau studijuoti literatūrą, lindėti namuose tarp knygų ir išvengti aktyvaus ritmo, apsupto minios žmonių. Tačiau aš žinojau, ką noriu daryti, ir tai tikrai nebuvo skaitymas. Tai buvo rašymas. Todėl man netiko niekas kitas, tik žurnalistika. Na ir kas, kad aš ne tokia, kokie yra visi žurnalistai? Bet galbūt mano straipsniai bus tokie, jog kiti žurnalistai man net neprilygs? Nes aš rašysiu ne dėl to, kad esu žurnalistė, aš būsiu žurnaliste dėl to, jog rašau. Ir man nesvarbu, ką sakė kiti, aš nežadėjau apleisti savo svajonės. Taigi mečiau sau iššūkį ir atėjau čia, į MTKC (Kauno moksleivių techninės kūrybos centrą), kuriame galėjau patirti, ką reiškia būti žurnalistu.

Drąsos reikėjo nemažai, tačiau tai buvo puiki proga išbandyti save prieš žengiant tokį rimtą žingsnį – stoti į universitetą. Tada tai vadinosi „Jaunųjų žurnalistų“ būrelis. Kompanija buvo miela ir draugiška, visai greitai pripratau ir tada įsiliejau į žurnalistikos darbą. Aprašinėjau renginius vieną po kito, sukūriau kelis filmus, pataisiau kelis straipsnius ir man tai sekėsi.

Dėl šios mokyklos, kurioje galėjau pasipraktikuoti savo būsimą profesiją, išdrįsau pasirinkti žurnalistikos studijas. Esu labai dėkinga šiai mokyklai ir savo vadovei Liudmilai Kazlauskienei, jog jie buvo, kai man jų labiausiai reikėjo. Manau, kad tokių mokyklų turėtų būti daugiau, juk taip sunku būnant dvyliktoku jau užtikrintai žinoti, kuo jis norės būti visą likusį savo gyvenimą. O čia tiek vaikams, tiek paaugliams suteikiama galimybė atrasti savo talentus bei stipriąsias puses…

P_20190215_160411(1)

Linkiu šiam centrui ir toliau klestėti, burti kūrybingus žmones ir padėti jiems siekti savo svajonių.

O galui tai, kas svarbiausia. O svarbiausia – nebijoti. Kai žmogus turi svajonę, jis turi ir tikslą, kai turi tikslą, visi neįmanomi dalykai gali tapti įmanomais.

Galbūt nesi lituanistas ir nerašei pasakų nuo šešerių, tačiau svajoji tapti žurnalistu, o gal net ir didingu žodžio meistru? Jei ryžto yra – bus ir rezultatai. O jei ryžto nėra, tada tikriausiai turi stipresnių hobių, su kuriais norėtum sieti savo gyvenimą, o būti žurnalistu tau tebūtų pragaras. Juk kiekvienas randam savo kelią, rasi ir Tu.

 ~ Deimantė Buslevičiūtė, 2020 m. sausis

Komentarai