Daiva Martynceviene: „mokytojui sunkios tos akimirkos, kai pamato, kad mokinio išmokyti nepavyko

Kartais mes, mokiniai, neįvertiname ir labai mažai žinome apie mokytojo darbą. Tai sunkus kelias, kuriuo žengiant nėra laiko sąvokos, tik pasiaukojimas ir meilė vaikams, kurią atperka jų nuoširdumas ir noras dirbti. Auklėtoja Daiva apie auklėjamąją klasę kalbėjo kaip apie savo nuosavus vaikus ir tai mane labai sujaudino.

Kodėl nusprendėte tapti mokytoja?

Vaikystėje dažnai su draugais žaisdavome „mokyklą“. Kadangi geriausiai iš mūsų būrio skaičiau ir rašiau, man tekdavo būti mokytoja. Turiu prisipažinti, kad šita rolė man labai patikdavo. O vyresnėse klasėse turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją ir klasės auklėtoją Birutę Jokūbaitienę. Ji buvo man didžiausias autoritetas, geriausias pavyzdys – ir mokytojos, ir moters, ir žmogaus… Ši asmenybė ir nulėmė mano apsisprendimą – norėjau būti tokia kaip ji. Mokytoja bandė mane atkalbėti nuo tokio pasirinkimo, sakė, kad renkuosi labai sunkų kelią. Tada aš jos nepaklausiau: auklėtojos pavyzdys lėmė daugiau negu jos žodžiai. Tik dabar suprantu jų prasmę… Tačiau dėl pasirinkimo nesigailiu.

Kiek metų dirbate mokytoja?

Ne taip jau daug – tik penkiolika.

Kiek maždaug laiko po pamokų skiriate pasiruošimui kitai dienai?

Kaip bebūtų gaila, pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui, dokumentacijos tvarkymui, dienyno pildymui, įvairiems organizaciniams reikalams skiriu visą savo likusį dienos laiką iki pat vidurnakčio. Darbo dienomis apie laisvą laiką negaliu net pasvajoti. Šiek tiek atsipučiu tik penktadienį. O didžioji savaitgalio dalis taip pat skirta darbui,

Ar sunku būti mūsų klasės auklėtoja?

Daugiau smagu nei sunku. Kartais būna ir sunkesnių dienų, tačiau iš jų yra ko pasimokyti. Ir labai smagu, jei pavyksta problemą išspręsti. Labai džiaugiuosi būdama 7c klasės auklėtoja, nes mano vaikai nuoširdūs, linksmi, kūrybingi, su jais patiriu daug smagių akimirkų. Labai džiaugiuosi matydama juos augančius, stiprėjančius, tobulėjančius… Klasė – dar viena mano šeima. Ir labai myliu visus jos narius – ir rimtus, ir kartais pašėliojančius.

Kaip manote, kas sunkiau: kontrolinis darbas nepasiruošusiam mokiniui ar jo darbą tikrinančiam mokytojui?

Sunku abiem. Mokinys jaudinasi dėl pažymio, bijo tėvų reakcijos. O mokytojui sunkios tos akimirkos, kai pamato, kad mokinio išmokyti nepavyko. Nors mokytojui pažymio už tai niekas nerašo, atsakomybės jausmas neduoda ramybės. Kai pasiseka, didelis džiaugsmas ir vaikui, ir jo mokytojui.

Kurie mokslo metai buvo sunkiausi?

Nelengvi būna tie metai, kai pradedi dirbti naujame darbe. Tada reikia susipažinti ir su visais mokiniais, ir su kolegomis, ir su mokyklos tvarka. Kai apsipranti, užmezgi ryšius su žmonėmis, jau būna lengviau. Turbūt patys sunkiausi buvo pirmieji metai, kada teko išmokti dirbti ir pradėti viską nuo nulio.

Gal norėtumėte kažką apie save dar papasakoti?

Norėčiau pasakyti, kad man labai patinka mano darbas, kad ir koks nelengvas  jis bebūtų. Esu dėkinga savo mokiniams už šiltą žmogišką ryšį, už įkvėpimą, už norą dirbti, už vaikišką nuoširdumą… Tik dėl jų esu kur esu ir neieškau lengvesnio kelio…

Ačiū už pokalbį

 

Kalbino Rusnė

 

Komentarai