AŠ ESU LAISVAS ŽMOGUS

Gabrielė Bakšaitė

Aš esu žmogus. Laisvas rinktis, svajoti, mylėti, norėti ir kartais klysti. Laisvas laikyti rankoje savo šalies vėliavą ir ja  aukštai iškėlus ranką plevėsuoti. Nėra nieko kas galėtų mane sustabdyti. Nėra tokios jėgos, kuri atimtų mano tikėjimą ir paverstų mane paprastu žmogumi.  Mano lūpose gimsta daina, skambanti  lyg lakštingalos gražiausia giesmė. Ji tarsi  užburia mane, tave… Ji pilna atsiminimų ir jausmų, tarsi storiausia ir ilgiausia knyga, tarsi tik ir laukianti kol  paimsi į savas rankas ir bent akies krašteliu žvilgtelėtum.

Aš išvykstu ieškoti laimės,  bet  tu nenusimink, nes aš dar grįšiu. Ne šiandien, ne rytoj. Prisimenu, kai mokytoja kartą man pasakė: ,,jūs nesuprasite savo žemės grožio, jos saulės skaistumo, to nenumaldomo ilgesio ir begalinio švelnumo, užplūstančio širdį, kol neišvažiuosite svetur. Jau vos lėktuvui atsispyrus nuo žemės kažkas suvirpins širdį… Nėra tokių žodžių, kuriais apibūdinčiau šiuos jausmus. Jūs turite tai patirti. „Aš dar nepradėjau savo kelionės, bet kažin kas  spaudžia širdį. Ar tu jauti tą patį? Ar bijai palikti tai, kas tau rodos taip brangu, bet tuo pačiu taip tolima? Norėčiau tau pasakyti tiek daug, bet mano lūpose vis ta pati daina. Bandžiau ją sustabdyti… Tikrai bandžiau! Bet vos pakeitus vieną žodį, nuojauta sako, kad kažkas ne taip. Tik niekaip negaliu suprasti kas. Jau šimtus kartų ją girdėjau, tą himną, jis tarsi neapleidžia mano minčių… Ką tu jauti? Ar tave graudina kelyje pastebėta trispalvė?

Komentarai