AKVILĖ VITKAUSKAITĖ: „JAUNŲJŲ ŽURNALISTŲ BŪRELYJE TURĖJAU GALIMYBĘ IEŠKOTI IR ANALIZUOTI KAS MAN SVARBU“

Jei teisingai pamenu, į Jaunųjų žurnalistų būrelį atėjau būdama 16-os. Mano pirmas rašinys-esė buvo apie populiariąją kultūrą. Deja, nepavyko jo atrasti tarp savo senų darbų – būtų labai įdomu paskaityti šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui. Kiek pamenu, tada rašiau apie mases, supanašėjusią visuomenę ir kad prie to prisideda populiarioji kultūra. Tai buvo kritiškas žvilgsnis. Tada situaciją mačiau būtent taip.

 Ir svajojau, kad būsiu kultūros, meno, pramogų, renginių žurnalistė. Rašiau savo pirmuosius straipsnius daugiau ar mažiau šio lauko temomis.

Pabaigus gimnaziją, rinkausi Vytauto Didžiojo universitetą, Viešosios komunikacijos studijas. Nusprendžiau, kad šios studijos plačiau nei klasikinė žurnalistika supažindins su komunikacijos pasauliu.

Po antro kurso atlikau praktiką dienraščio „Kauno diena” redakcijoje – tai buvo vienas iš labiausiai mane iš vidaus praturtinusių periodų mano gyvenime. Rašiau būtent apie meną ir kultūrą – lankiausi Kauno menininkų dirbtuvėse, įvairias parodas aplankydavau dar prieš jas pamatant kitiems kauniečiams ar kultūrai neabejingiems žmonėms, išklausiau daugybę fantastiškų koncertų, knygų pristatymų… Tai buvo puikus pusmetis. Pažinau kitokį Kauną – gyvą savo kultūra, spalvingą savo užaugintomis asmenybėmis, žavingą savo charakteriu.

Kas žino, jei ne Jaunųjų žurnalistų būrelis, galbūt nebūčiau turėjusi tiek daug puikių pašnekesių ir nebūčiau sutikusi tiek unikalių žmonių.

Gyvenimas darėsi vis įdomesnis: dėmesį patraukė užsienio politika ir aktualijos, prie pagrindinės specialybės pasirinkau gretutines politikos mokslų studijas, BET pradėjau dirbti sveikatos ir medicinos portale. Sakote, paradoksas?

Jame dirbau beveik du metus, dariau begalę skirtingų darbų – nuo straipsnių rašymo, bent jau tuo metu populiariausios skilties „Klausimai ir atsakymai” kuravimo iki reklamos vadybos. Atsidurti ten pačiai buvo įdomu, netikėta, nauja. Kol supratau, kad medicinos sritis nėra tai, apie ką norėčiau  rašyti visą likusį gyvenimą. Nors tokiu būdu bent trumpam „iššokti” iš savo komforto zonos buvo išties puiki patirtis.

Pabaigiau bakalauro ir gretutines studijas. Įstojau į Šiuolaikinės Europos politikos magistrantūros studijas. Grįžau į „Kauno dieną”. Pradėjau rengti naujienas apie užsienio politikos aktualijas. Greitai prisidėjo daugiau rubrikų ir temų. Iš pradžių kiekvieną savaitę rengdavau reportažus apie paprastų, bet be galo prasmingų dalykų pamokančias nuostabias Kauno šeimas. Apie keliones, apie jaunų žmonių sėkmės istorijas. Apie tai, kad žmonės myli Lietuvą, Kauną, grįžtą čia palikę patogų ir gerai apmokamą darbą išsvajotame užsienyje, nes, pavyzdžiui, svajoja būti bitininku, kaip buvo jo senelis.

Šiandien vakare pradėsiu krautis lagaminą, nes pirmadienį skrendu į Europos biurokratų sostinę – Briuselį. Laukia įdomūs susitikimai, interviu su eurokomisare iš Švedijos, kuri yra atsakinga už ES vidaus politikos klausimus: Šengeno erdvės aktualijas, migraciją, antiradikalizaciją ir t.t. Nes viskas šiame gyvenime yra svarbu.

Vakar vakare baigiau rašyti straipsnį apie jauną moterį, istorikę, kuri yra be galo visuomeniška, be galo myli Lietuvą ir artėjančio jos gimtadienio proga visiems linki didesnio bendruomeniškumo, santarvės, noro ginti, puoselėti, gražinti savo Tėvynę. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, ji apie šiuos dalykus kalba be jokio patoso, visiškai atvira širdimi. Gera girdėti tokius dalykus iš jauno žmogaus lūpų.

Ir aš jaunam žmogui linkiu to paties: svajoti, stengtis dėl savo svajonių, jei yra noro – tobulėti užsienyje, bet visada grįžti namo ir dalintis tuo, ką išmokai ir patyrei.

O Jaunųjų žurnalistų būrelyje aš išmokau daug: reikšti savo nuomonę, dėstyti mintis – nors ir labai ilgais, kuriuos trumpinti vis skatino Vadovė, sakiniais, dalyvauti konkursuose, kuriuose kartais pasiseka geriau, o kartais – prasčiau. O svarbiausia – turėjau galimybę ieškoti ir analizuoti, kas man yra svarbu, kas man yra įdomu, kas man sekasi, kas nesiseka, ir kas aš esu.

 Ačiū už pamokas, Vadove.

 

 2020 m.sausis, Akvilė Vitkauskaitė

 

 

Komentarai