Adomo Mickevičiaus asmenybėje tautiškumo paslaptys „Avangardas“ 2018 m. Nr.1

Adomo Mickevičiaus asmenybėje tautiškumo paslaptys

 Livija Vasiliauskaitė

XIX amžiaus pradžioje Europos meną, mąstymą ir pasaulėjautą užliejo jausmingo ir nežemiško romantizmo banga. Šios epochos kūrėjai siekė visapusiškai išsilaisvinti – apsaugoti paslaptingą ir nepasiekiamą idealą nuo realybės, išvaduoti vidinį pasaulį iš šaltų racionalumo gniaužtų, kūrybą – iš griežtų estetikos normų, o tautą – iš jos pavergėjų. Būtent tautinių idėjų, laisvės puoselėjimas kėlė revoliucijas ir išsivadavimo sąjūdžius, tapo svarbu pažinti krašto istoriją, paveldą, puoselėti jos dvasią, autentiškumą.
Praūžusi Prancūzijos revoliucija ir Napoleono žygis po Europą skatino tautų pavasario idealus, romantizmo rašytojai tapo tautos įkvėpėjas patriotinių idėjų iškėlėjas, išsilaisvinimo vedliais. Laisvės idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Šalyje kartu su romantizmu plito pasipriešinimas spaudžiančiam geležiniam Rusijos imperijos kumščiui, viltis atkurti nepriklausomą senąją valstybę. Šio judėjimo pradžiai didelę įtaką turėjo Vilniaus universiteto romantikų draugijos ir svarbiausia jų asmenybė – didysis rytų Europos romantikas Adomas Mickevičius. Šiandien norėčiau pristatyti šio poeto meilę Lietuvai ir patriotinius motyvus jo kūryboje.

Adomas Mickevičius –  tai lenkų – lietuvių poetas, 1798-aisiais gimęs Naugarduke, istorinėse Lietuvos žemėse. Nors tarptautiniame kontekste Mickevičius laikomas lenkų rašytoju, o visi jo kūriniai parašyti lenkų kalba, kūrėjo tėvas save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, garbingos lietuviškos Mickevičių ir Rimvydų giminės palikuoniu, todėl sūnus taip pat kildino save iš istorinės, tačiau ne etninės Lietuvos. Poeto kūrybinis kelias prasidėjo 1815 metais Vilniaus universitete. Būtent čia Mickevičius įsitraukė į slaptos Filomatų, mokslo mylėtojų, draugijos veiklą. Šios romantinės pasaulėjautos draugijos idėjos – krašto ir tautos istorijos pažinimas, švietimas, kūryba, buvo artimos rašytojui, poetas savo eilėmis kvietė tuometinį jaunimą drąsiai stoti į kovą prieš smurtą ir priespaudą. Vis dėlto tokia studentų veikla buvo susekta carinės Rusijos pareigūnų, daugelis narių suimti. Bausmės už laisvės idėjų skleidimą neišvengė ir Mickevičius – šešis mėnesius poetas buvo kalinamas viename Vilniaus vienuolynų, o vėliau visam laikui ištremtas iš Lietuvos į Rusiją.

Negalėdamas sugrįžti į tėvynę rašytojas jautė nenumaldomą ilgesį. Tai – svarbi tema A. Mickevičiaus kūryboje. Poeto vidinis pasaulis tartum padalijamas į „ten“ ir „čia“ – nutolusį romantizuojamą tėvynės paveikslą, srauniąsias upes, miškus, ir svetimus kraštus, kur kūrėjas jaučiasi lyg tremtyje. Sonete „Nemunui“ ilgesingai prisimenamas gimtųjų vietų grožis: „O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai,/ Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja…“ Kitas pavyzdys – sonetas „Akermano stepės“ iš rinkinio „Krymo sonetai“. Keliaudamas po Krymo stepes lyrinis „aš“ prisimena paliktą tėvynę, gamtos vaizdai sužadina ilgesį, jis  bando išgirsti tolimą šauksmą iš tėviškės, tačiau tyloje jo neišgirsta: „Įsiklausai tyloj… Išgirst ausis galėtų/Balus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.“

Rašytojas į tėvyne galėjo grįžti tik mintimis, todėl ir vėlesni poeto kūriniai persmelkti tėvynės, patriotizmo temų. Vieni žymiausių – poemos „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“, jose vaizduojami mūšių prieš kryžiuočius vaizdai, pasiaukojimas dėl tėvynės XIX amžiuje buvo interpretuojami kaip kovos su carine Rusija metaforos, įkvepiančios tautą atrasti jėgos, sukilti.

Vis dėlto svarbiausias tėvynės temą nagrinėjantis Adomo Mickevičiaus kūrinys –  paskutinioji didelės apimties poema „Ponas Tadas“. Tai – epinis pasakojimas apie istorinės 1811 -1812 metų Lietuvos bajorus. Šis kūrinys radosi iš tėvynės ilgesio – juo Mickevičius grįžta į vaikystės žemę,  kuria vaizdingą senosios bajorijos gyvenimo, buities, papročių paveikslą, piešia įspūdingą Lietuvos peizažą. Į bajorų kasdienybės, puotų ir mūšių epizodus persismelkia poeto prisiminimai, žavėjimasis praeitimi, ilgesys. Pats Mickevičius yra sakęs, jog rašydamas „Poną Tadą“ jis tarsi gyveno Lietuvoje „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais“. Poema pasakoja istoriją apie dviejų bajorų šeimų nesantaika bei pagrindinių veikėjų Tado ir Zosės meilės istorija. Istorinis kūrinio kontekstas – Napoleono žygis ir su juo siejamos viltys atkurti valstybę. Tad poemoje svarbūs ir patriotiniai motyvai. Kūrinio pradžia – ypatinga. Jis prasideda tikriausiai geriausiai žinoma Adomo Mickevičiaus citata: „Tėvyne Lietuva, mielesne už sveikatą! / Kaip reik tave brangint tik  tas pamato, /  Kas jau tavęs neteko.“ Toliau aukštinamas šalies grožis, minimas Vilnius ir Aušros vartai, banguojantis Nemunas, žalios kalvos ir gimtasis poeto Naugardukas. Visoje Mickevičiaus kūryboje itin svarbus Lietuvos kraštovaizdis – tamsūs šalies vandenys, paslaptingos girios. Būtent šie vaizdai įkvėpė ir poeto siekėją A. Baranauską. Pats dvaras poemoje vaizduojamas idiliškai, kitaip, nei įprasta lietuvių literatūroje. Margame bajorų gyvenime iš akių nepaleidžiama svarbiausia tema – tėvynės likimas, vis dar neprarasta viltis sukilti: „Jei Vytis kovon sukeltų Žemaitiją,/ Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją…“. Poemos įvykius vis perkerta nuklydimai į Lietuvos istoriją. Primenami didingi kunigaikščiai, mitai ir padavimai, legenda apie Vilniaus sukūrimą „Pastatė Vilniaus miestą; giriomis apsisupęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės.“ , aukštinama praeitis, sakoma, jog „Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių“.  „Ponas Tadas“ puikiai atskleidžia Mickevičiaus ryšį su Lietuva, poeto pasaulėjautą. Pabrėžiamas artumas gamtai, persmelkiantis literatūrą iki pat XX amžiaus pabaigos.

Adomas Mickevičius, nors ir lenkiškai, pirmą kartą taip įtaigiai ir atvirai prabilo apie meilę tėvynei Lietuvai. Kaip tikras romantikas, poetas tikėjo, jog būtent poezija turi didelę reikšmę tautos dvasiai. Iš tiesų, Mickevičiaus kūriniai įkvėpė ne vieną lietuvių rašytoją – Baranauską, Žemaitę, Vaižgantą. Poeto kūrybą vertęs Justinas Marcinkevičius teigia, jog: „Neįmanoma iki galo įvertinti Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau – lietuvių mentalitetui, tautiniai charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai.“ Adomo Mickevičiaus gyvenimas, kūryba ir santykis su tėvyne iškelia šiais laikais aktualų klausimą – ar tautiškumas slypi gimimo vietoje ir gimtoje kalboje, ar glūdi giliai širdyje.

Komentarai