Abiturientė Justė Keturakytė: „… pati „švietimo“ sistema tyčiojasi iš moksleivių ir mokytojų“

Abiturientė Justė Keturakytė: „…pati „švietimo“ sistema tyčiojasi iš moksleivių ir mokytojų“(Avangardas 2015-2)

Mokykla – žodis, daugeliui mokinių keliantis tikrą siaubą. Kodėl gi taip yra? Argi mokykla neturėtų būti vieta, kurioje ugdomas vaikas jaustųsi gerai, o įgyjamos žinios būtų visapusiškai naudingos? Deja, daugelyje Lietuvos mokyklų yra visiškai atvirkščiai. Apklausėme Justę Keturakytę – išminties ir jaunatviško maišto nestokojančią abiturientę, skatinančią antimokyklinę veiklą. Ji teigia, jog Lietuvos mokyklų švietimo sistema tiesiog akivaizdžiai tyčiojasi iš jos tarnautojų, o mokinys turi menkas sąlygas jaustis puikiai tokioje, tikrai ne jaunuolio švietimu suinteresuotoje sistemoje.

Mokykloje užsiimi tam tikra protesto veikla prieš mokykloje nusistovėjusią tvarką. Kokiais būdais išreiški savo protestą? Ar turi daug bendraminčių ir Tave palaikančių žmonių?

Pradėkime nuo to, kad ne pačioje mokykloje užsiimu protesto veikla. Pirmasis prieštaravimo mokyklai klodas yra antimokykla, kurią kūrėme kartu su keliais mokiniais ir mokytoju iš mano mokyklos. Mes laikėmės nuošaliai, stebėjome situaciją iš šalies. Antrasis klodas atsivėrė akademinėje erdvėje – pradėti rašyti straipsniai viešoje erdvėje, pradėta bendradarbiauti su filosofijos profesoriais. Trečiasis klodas – veiklus ir įtraukiantis kitus į viešą erdvę. Čia pasirodo polilogas ir solidi kritika. Aplankytos švietimo institucijos padėjo suvokti padėtį abstrakčiai, mokykloje išgyventas patirtis pamatyti ir net suvokti visos sistemos mastu. Beje, tai leidžia nuspėti ir būsimas reakcijas bei veiksmų seką visoje švietimo bendruomenėje. Todėl turėti daug bendraminčių ir palaikančių žmonių ir ateityje nesitikiu.

Kaip Tavo šeima, artimieji reaguoja į tokią Tavo veiklą? Kokie santykiai Jus sieja?

Reaguoti pakankamai pasyviai ir negali, nes kai aš pradedu pasakoti apie dalykus, kuriais gyvenu, mano akys dega ir jie tuomet pasijaučia gyvesni.

Esi abiturientė, tad šiais metais laikysi brandos egzaminus. Girdėjau, kad norima neleisti Tau laikyti egzaminų. Dėl kokių priežasčių taip yra? Kaip reaguoji į tai?

Taip, todėl, kad stengiuosi mokykloje praleisti kuo mažiau laiko. Dėl kelių priežasčių: pirma – tai kenkia mano sveikatai, o antra – turiu keliariopai įdomesnės ir našesnės veiklos už mokyklos ribų. Mokyklos direktorius, atsižvelgdamas į mano viešus pasisakymus, gali neatestuoti ir dėl jo dėstomo dalyko. Mano mokykla vis dar nesupranta, kad kritikuoju pačią sistemą, o ne savo mokyklą. Bet kuriuo atveju, visad vadovausiuosi nuostata: kuo stipriau mane puola, tuo teisingesniu keliu aš einu.

Kas paskatino Tave tokiai veiklai ir priešiškam požiūriui į švietimo sistemą?

Būti savo paties skatintoju nėra lengva, nes mes esame įpratę impulsyviai priešintis jėgai, didesnei už mus pačius ir šią jėgą suišorinti. Todėl mokausi priešintis ne žmonėms, o jų kūriniams. Paskata veikti yra suvokimas, kas esi ir ką nori daryti. Todėl skatinuosi pati.

Kokia „po pamokine“ veikla užsiimi/užsiimdavai ir kokią įtaką tai turėjo tavo nuomonės susiformavimui?

Aš daug kuo užsiėmiau – nuo prezidentavimo mokykloje iki piligriminių kelionių Prancūzijoje ir net savanoriavimo kūdikių namuose. Mano kelias iki filosofijos ilgas ir, sakykime, grįstas įvairių sričių išbandymu. Mane stipriai buvo patraukęs ir  menas, ypatingai tapyba. Paskui netikėtai atsirado filosofija. Kurį laiką su niekuo nebendravau ir nieko nenorėjau. Tam, kad išlipčiau iš Prokrusto lovos, prireikė nemažai laiko. Reflektavusi ir permąsčiusi anksčiau išgyventas praktines patirtis, sulydžiau jas remdamasi ir disponuodama teorinėmis žiniomis. Tuomet naujai, solidariai ir racionaliai, vėl įžengiau į visuomeninę veiklą.

Kokie Tavo ateities tikslai? Ką žadi veikti po mokyklos? Galbūt turi didesnių užmojų, kovojant su Lietuvos švietimo sistema?

Baigusi mokyklą nieko daugiau nenoriu kaip tik studijuoti filosofiją ir siekti aukščiausio išsilavinimo. Neabejotinai matau save kaip žmogų, kuriantį Lietuvos švietimą. Todėl baigusi studijas, žinau, kad grįšiu į Lietuvą. Na, o apie priklausymą partijinei sistemai šiandien tikrai nesvajoju. Nenoriu priklausyti nei nuo idealoginių, nei nuo politinių interesų. Todėl visai tikėtina, kad veiksiu periferijoje, visai kaip ir savo mokykloje.

Lietuvos mokyklos ypatingai pasižymi problemomis dėl patyčių. Patyčios vyksta ne tik tarp mokinių, tačiau ir santykiuose tarp mokinio ir mokytojo. Galbūt tai turėjo įtakos ir tavo asmeninei patirčiai mokykloje?

Patyčias esu patyrusi tik iš mokytojų. Taip, žinoma, tai turėjo įtakos. Nuolat mokykloje susiduriu su kitų vaikų žeminimu. Kalbant be užuolankų, pati „švietimo“ sistema tyčiojasi iš moksleivių ir mokytojų. Mokytojai gauna graudžiai žemą atlyginimą, jiems nėra suteiktos tinkamos sąlygos dirbti. Todėl didžioji dalis Lietuvos mokinių negali gauti aukštos kokybės išsilavinimo. Kodėl? Ponai ir ponios viršuje yra suinteresuoti tikrai ne švietimu, jiems rūpi pinigai ir darbo vietos išsaugojimas. Todėl vyraujantis darbo imitavimas yra per švietimo institucijas plačiai nusidriekęs reiškinys.

Jei turėtum galimybę kreiptis į visus Lietuvos moksleivius, ką jiems pasakytum?

Į visus Lietuvos moksleivius nesikreipčiau. Kreipčiausi į nedaugumą ir žinau, kad jų pavyzdžiu pasektų ir dauguma. Ką sakyčiau mažumai? Būti absoliučiais egoistais ir gyventi dėl savęs idant iškiltų tai, ką jie iš tikrųjų gali daryti geriausiai. Tai reiškia, ieškoti atsakymų į tokius klausimus: „Ką aš noriu veikti savo gyvenime? Kodėl aš mokausi mokykloje? Ar aš patiriu savo gyvenime prievartą? Kas ją sukelia? Ką daryti, kad aš būčiau laimingas? Tikėtina, kad susipratusieji daugiau nepasirodytų pamokose. Žinoma, tai būtų maištas. Būtent todėl kreipdamasi į mokinius raginčiau juos išgyventi kuo stipresnę paauglystę ir visiškai savęs nevaržyti! Tai būtų lietuviškojo Maidano pradžia.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Laura Čeponytė

Komentarai