Kas sieja elektros inžineriją, slemą ir astrologiją?

Kauno technologijų universiteto studentai bei visi tų studentų giminaičiai, turintys reikšti palaikymą, žino apie universiteto leidžiamą laikraštį „Njuspeipis“. Jame sutalpinta visa studentiško gyvenimo būdui atspindėti reikalinga informacija – patarimai, istorijos, juokeliai ir, žinoma, horoskopai. Vieną įdomiausių ir neįprasčiausių rubrikų – „Prizmę“ – gvildena tiksliųjų mokslų studentas Jokūbas Vingilys, kurį šiandien ir pakalbinsime.

M: Kaip atsidūrėte Kauno technologijų universitete?

Visada mėgau fiziką. Iš visų mokykloje esančių mokomųjų dalykų atmetimo būdu atsirinkau tai, ko tikrai nemėgstu, taip pradėjau mokytis fizikos išplėstiniu kursu. Mokytoja buvo labai gera, motyvuojanti, veždavosi mus atlikti įvairius eksperimentus į Kauno technologijų universitetą, mat mokykloje nebuvo tam reikalingos įrangos. Kai išlaikiau egzaminus, žiūrinėjau visokiausius dalykus, kurie man atrodė bent kiek įdomūs. Elektros inžinerija KTU man pasirodė įdomiausia studijų kryptis.

M: Studijuojate elektros inžineriją. Kas patraukė į literatūrinę popaskaitinę veiklą – žurnalo leidimą?

Norėjau prisijungti prie kokios nors popaskaitinės veiklos ir ši labiausiai patraukė akį. Pradinėse klasėse leidome žurnaliuką, tad turėjau šiek tiek patirties su žurnalo leidimu. Visada mėgau internete rašyti apžvalgas, todėl buvau pažįstamas su straipsnio rašymu ir visu tuo kūrybos formatu. Ir va, pasirodo, kad tiek pomėgiai, tiek sugebėjimai buvo labai į temą, tad taip ir liko.

M:Kas slepiasi už Jūsų atstovaujamos rubrikos „Prizmė“?

Tai atrodo kaip labai geras pavadinimas dėl to, kad dauguma įsivaizduoja tokį trikampį,  į kurį įeina vienas baltos šviesos spindulys ir išeina vaivorykštė. Prizmė man atrodo kaip puiki reprezentacija to, ko tikiuosi iš skaitytojų – jie ateina su vienu požiūrio tašku, o išeina su keletu. Ši idėja kilo fizikos paskaitų metu.

M: Savo rašomuose straipsniuose nagrinėjate pačius netikėčiausius dalykus – siejate supergalias, vaikiškas pretenzijas ir mikrobangų krosneles ar horoskopus, literatūrą ir kryžiuočius. Kaip gimsta idėjos šiems straipsniams?

Dažniausiai mano kūryboje labiausiai atsispindi priešprieša tarp to, kaip turi atrodyti tiksliųjų sričių žmonės, ir kaip iš tiesų yra. Dalyvaudamas slemuose pastebiu žmonių nuostabą, kad esu ne socialinių mokslų studentas, o tiksliųjų. Man patinka ši priešprieša. Mano straipsnių rašymo procesas yra toks: sugalvoju intriguojantį klausimą, tuomet išvardinu kelis dalykus, kurie, atrodo, visiškai neturi nieko bendro, o viso straipsnio tikslas yra įrodyti, kodėl tie dalykai susiję. Tam įrodymui dažniausiai pasitelkiu tuos dalykus, kurių mokausi universitete.

M:Kaip sekasi suspėti ir mokytis ketvirtame elektros inžinerijos kurse, ir aktyviai dalyvauti žurnalo leidime?

Suspėti sekasi sunkiai, bet nežinau, kiek tam įtakos turi ketvirtas kursas, kiek pandemija. Turiu tokią teoriją, kad esant kokiai nors ekstremaliai situacijai žmonės yra labiau linkę saugoti save, rūpintis šeima, aplinkiniais, leisti mažiau pinigų, taupyti visokius resursus. Tuomet tokie tretiniai dalykai kaip organizacijos, į kurias žmonės eina bendrauti, nusistumia šiek tiek į šalį. Tai tas pats nutiko ir man su „Njuspeipiu“, nes tai tikrai nėra mano prioritetas ir dėl to sunku prisiversti rašyti. Na, bet vis tiek jaučiu pareigą ir parašau vieną kitą straipsnį.

M:Atrodo kiek neįprasta, kad tiksliųjų mokslų studentas kartais rašo ir horoskopus, kurie nėra paremti jokiais faktais.

Na, aš astrologija absoliučiai netikiu, bet man ji labai įdomi kaip sociologinis reiškinys. Yra daug priežasčių, kodėl žmonės tiki ir kodėl nereiktų jų teisti ir manyti, jog jie yra kvaili. Iškart kyla klausimas, kaip rašyti apie tai, kuo netiki? Mano horoskopų rašymo pirmtakė sugebėjo kiekvieną mėnesį sukurti straipsnį vis kitokiu formatu, nenuvalkioti ir padaryti įdomiai. Man ta idėja labai patiko. Vienas iš mano kurtų straipsnių buvo V. Šekspyro įkvėpti horoskopai, kuriuose pasitelkiau perrašytas ir pritaikytas šiandienai dramaturgo kūrinių eilutes. Paėmiau kūrinių gabaliukus ir perkūriau juos taip, kad atrodytų kaip horoskopas ir dar turėtų kokį patarimą. Bandžiau išlaikyti tą šekspyrišką dvasią. Pavyzdžiui, tikra citata yra „Neskolink ir neimk skolon, nes kartu neteksi ir pinigų, ir draugo“, o pakeičiau į „Neskolink ir neimk skolon, nes kartu neteksi ir parkerio, ir draugo“, nes universitete žmonės yra linkę pamesti rašiklius. Dar mėgstu tokius horoskopus, kuriuose įvairūs dalykai yra priskiriami zodiako ženklams. Tai primena „Prizmę“. Man labiausiai patiko horoskopai kaip spalvos, naudojau įvairius atspalvius, kurie galbūt yra mažiau žinomi arba įdomūs, ir siejau tų atspalvių pavadinimus arba istorijas su zodiako ženklais. Man labai patiko tai, kad KTU yra daug informatikų, ir jie sukūrė kiekvienam atspalviui po šešioliktainį kodą, kurį suvedus kompiuteriu gaunama ta spalva.

M:Žurnalo leidime dalyvauja daugybė kitų žmonių – rašytojai, redaktoriai, maketuotojai bei fotografai. Koks jausmas būti tokio didelio kolektyvo dalimi?

Man patinka, kad supažįstu su tiek daug žmonių, kurie turi skirtingų įgūdžių. Na, parašyti straipsnį galbūt yra lengviausia, nes ko gero bet kas gali tai padaryti, bet kiekvienas iš jų turi labai įdomių pomėgių ir jie labai skirtingi, ir tai mane labai domina. Geriausia yra tai, kad mes visi, dirbantys prie šio studentiško žurnalo, turime skirtingų įgūdžių, sudedame juos į vieną kūrinį ir gaunasi kažkas nuostabaus. Minusas turbūt būtų toks, kad visas procesas nuo žurnalo koncepcijos iki jo išleidimo trunka kokius du mėnesius, todėl kartais dalykai, kuriuos rašei, nebūna jau tokie aktualūs. Pavyzdžiui, buvo straipsnis apie šunų veisyklas, tačiau kol jis buvo išleistas, apie tą skandalą buvo kalbama jau mažiau. Aišku, tas straipsnis vis tiek aktualus, tik ne tiek, kiek galėjo būti anksčiau.

M:Jūsų kūrybos galima rasti ne tik „Njuspeipyje“, bet ir Kauno menininkų namuose rengiamuose slemuose – kas jus pastūmėjo link to, kas, rodos, be galo baisu – didelei grupei žmonių skaityti savo kurtus tekstus?

Iš tikrųjų ilgą laiką nebuvau susivokęs to fakto, kad man patinka kažką kurti ir rašyti. Vienuoliktoje klasėje pradėjau rašyti į užrašinę juokingas mintis, humoristinio pobūdžio dalykus. Viename amerikietiškame filme pamačiau tokį dalyką kaip slemas ir mane tai sužavėjo. Vieną kartą nuėjau, pažiūrėjau ir jau kitą kartą ėjau skaityti. Nežinau, kokie tie mano tekstai, nes buvau daug jų parašęs ir nežinojau, kurie yra į temą, kurie ne, bet pabandžiau paskaityti ir patekau į trečią raundą. Tai mane labai paskatino ir ėmiau rašyti su ta mintimi, kad skaitysiu.

M:Ką galite patarti kitiems kuriantiems žmonėms?

Manau, kad kurti gali visi. Atrodo, daugumą žmonių stabdo tai, kad jeigu kažką sukuri, tai automatiškai turi būti geras dalykas, aukštos kokybės, tarkim aš labai mėgstu piešti, bet jeigu nupiešiu kažką netobulai ir kam nors parodysiu, tai tiesiog švaistysiu kitų ir savo laiką. Faktas, kad net ir talentingi žmonės turi stengtis, kad kažką padarytų. Yra du variantai – arba tu kuri sau paslapčia tol, kol įgundi ir jautiesi pakankamai patogiai rodydamas kitiems, arba gali iš karto rodyti, galbūt ne visiems, o tik tiems, kuriais pasitiki. Dalindamasis visuomet gauni atgalinį ryšį, kuris yra labai reikalingas. Man atrodo, kad kurti gali visi ir tai neprivalo tapti karjera, neprivalai išpopuliarėti, gali tiesiog gerai praleisti laiką. Skatinu tai daryti.

 

            Kalbino Miglė Lekešytė

Komentarai