GYVENIMO VINGIS

Vėl tas nelemtas cigarečių dvokas. Nemėgstu to kvapo nuo vaikystės, tačiau dabar jo nekenčiu. Kai tik užuodžiu, mano širdis, lyg sustoja plakti ir prieš akis išdygstat jūs – tu mano geriausia draugė. Akyse susirenka ašaros, net iki šio momento negaliu patikėti, kad tas šlykštynė ją iš manęs atėmė. Aš net nespėjau atsisveikinti…

Atsimenu tą kartą, kai ji internete prisistatė mano meile, o aš pasakiau, kad niekad nieko nemylėjau ir nemylėsiu. Tada ji tikriausiai įsižeidė, bet to pasakyti negalėjau net jai, nors ir buvome geriausios draugės. Kodėl tada ji man nepasakė? Kodėl aš taip ir nesužinojau, kad ji serga plaučių vėžiu? O dabar jau vėlu… Nebegalėsiu ištarti jai šių žodžių, kai būsiu tam pasiruošusi. Bet juk ji žinojo, kad yra man brangi.

Paskutinę dieną, prieš pat jos mirtį, parašiau jai šį pamąstymą, norėdama jai pasakyti, kaip jaučiuosi, bet jis tikslo nepasiekė… Gal taip ir geriau, nes tada buvo svarbesnė jos savijauta, o ne mano. Tačiau dabar, rašydama šį laišką, noriu tau išsakyti viską – kaip žmogus jaučiasi netekęs artimo, kad tu nedarytum tos pačios klaidos, neleistum to patirti sau brangiems asmenims ir mestum rūkyti.

Tylus verksmas.

Verksmas iš vidaus.

Giliai manyje rauda širdis.

Kaip numarinti tą verksmą?

Laikau jį ten, kur jis yra,

Neleidžiu išsiveržti,

Gniaužiu kvapą ir slepiu akis,

Kad tik niekas nesužinotų,

Kad aš verkiu, kad man taip bloga

Ryju ašaras…

Krūtinė plyšta nuo skausmo,

Iš kur jis?

Noriu, kuo greičiau išeiti,

Atitrūkti nuo žmonių,

Noriu išsiverkti,

Bet ne, ir vėl nusišneku!

Trokštu, kad mane paguostum,

Apkabintum,

Nuramintum mano širdies verksmą

Prašau, padėk man,

Numalšink tą skausmą,

Kuris taip degina mano krūtinę,

Maldauju tavęs, paguosk mane!

Ji rūkė nuo dvylikos metų, o mirė šešiolikos. Užteko tik keturių metų, kad cigaretės ją nužudytų. Aš prašiau jos, kad mestų. Ji žadėjo, tačiau pažadai liko neišpildyti. Skaudžiausia būdavo tai, kad pinigus, už kuriuos sakydavo, kad atvažiuos pas mane, ji išleisdavo cigaretėms. Jomis ji trumpino savo gyvenimo ir mūsų draugystės laiką. Dar tiek daug norėjau jai pasakyti ir papasakoti, tačiau cigaretės jai buvo svarbesnės, nei aš ir mūsų draugystė… Norėjau jai padėti, išklausyti, kai jai buvo sunku, bet… Nesuprantu, nejau jai buvo geriau „pasiguosti“ cigaretėms ir vėliau dėl to mirti, nei atsiverti savo mylimai draugei?!

Šiandien sukanka jau metai, kai netekau sau artimo žmogaus. Diena tokia pat graži ir saulėta, kaip tada, kai ėjau aplankyti savo geriausios draugės. Ji jau du mėnesius buvo praleidusi ligoninėje. Gydytoja sakė, kad būklė negerėja. Taip buvo dėl to, kad plaučiai buvo per daug pažeisti, o vėžys išsiplėtęs… Dabar sėdžiu parke ant suoliuko, į mane šviečia saulė. Staiga kažkas ją užstoja, minčių gija nutraukta, todėl pakeliu galvą pažiūrėti, kas dėl to… Tai tu, nepažįstamas vaikinas. Paklausi, ar turiu ugnies, atsakau, kad ne. Žiūriu į tave, o akyse matau ją. Sūrios ašaros pradeda riedėti skruostais. Pamatęs ašaras, tu paklausi, kas nutiko? Kai pasakau, kad nieko. Tada tu nuvalai mano ašaras ir … nueini prie kito suoliuko. Ant kurio sėdintis kažkoks vyriškis tau duoda degtukų. Aplink tave susidaro juodas dūmų debesis. Negi tai reiškia, kad ir tu, toks gražus ir jaunas, turėsi mirti? Nenoriu tavęs netekti.

Štai dėl to, tu turi rankose šį laišką. Tie nuolatiniai mūsų susitikimai parke, padarė mane laimingą ir tikinčią tuo, kuo niekada gyvenime netikėjau… Tu vis dar rūkai, bet viliuosi, kad tai perskaitęs tu suprasi, jog cigaretės, tos nelemtos žudikės, „ėda“ tave iš vidaus. Kai paimsi cigaretę ir užsidegęs ją rūkysi, norėčiau, kad galvoje sukirbėtų mintis: „Šis dūmas, kurį įtraukiu su tokiu malonumu, mano pirmas žingsnis link ankstesnės gyvenimo pabaigos slenksčio“. Gal tada suvoksi, ką darai? Tikiuosi, suprasi tai ne per vėlu, ir cigaretės nebus suspėjusios tavęs „supūdyti“. Gal bent turėsiu užtektinai laiko pasiruošti ir ištarti žodžius, kurių tikėjosi ji…

 

                                                                                Tavo draugė

Komentarai