MANO DEMONAI – KOKIE?

DEIMANTĖ BUSLEVIČIŪTĖ

MANO DEMONAI

„Balta spalva. Dievinu baltą spalvą… Noriu baltų plaukų, baltų lūpų, baltų akių… noriu baltų rūbų, balto namo, balto kačiuko ant mano baltos lovos… Noriu turėti baltą sodą, baltas sūpuokles, baltas gėles savo baltame kieme… Noriu statyti savo basas kojas ant baltos žolės. Noriu suptis ant baltų sūpuoklių ir jausti baltus plaukus, kedenamus vėjo, sau ant pečių… Noriu stebėti baltas gulbes, skriejančias baltu dangumi. Girdėti tylą, matyti baltumą, jausti ramumą savo viduje… Jausti savo širdį, plakančią vienodu, niekad nesikeičiančiu ritmu. Mano akys mirksi vienodu ritmu, kvėpuoju vienodu ritmu, supuosi vienodu ritmu… Vėjas pučia ta pačia kryptimi… Aš, mano supynės, mano sodas ir mano namas… Noriu, kad mano dienos visos tokios būtų – baltos, ramios, visos vienodos ir paprastos… Noriu justi tą gėrį savo viduje, skrajoti tuo baltu dangumi, jausti tą gaivų orą ir džiaugtis kiekviena sekunde, kiekvienu vaizdu, garsu, kvapu ir prisilietimu. Noriu gyventi tą „baltą“ gyvenimą…

Bet… Ne. Ne. Ne… to negali būti. Aš ne tokia. Nekenčiu baltos spalvos. Nekenčiu, kai viskas vienoda. Ramus sodas? Supynės? Tyla? Niekada. Nekenčiu ramumos, nekenčiu tos žudančios tylos… Viskas tiesiog žudo! Nenoriu, kad vėjas visada pūstų ta pačia kryptimi, nenoriu, kad širdis nuolat plaktų vienodai, nenoriu, kad man neskaudėtų, nenoriu nieko nejausti, nenoriu, kad viskas stovėtų savo vietose, kasdien, amžinai… Noriu, kad supynės nutrūktų, kai aš ant jų sėdėsiu. Noriu, kad gulbes nupūstų stiprus netikėtas vėjas, pasisukdamas kita kryptimi. Kad dangus apsiniauktų, o balta ir švari katė išsivoliotų purve… Noriu, jog mano namas būtų apsodintas skirtingomis gėlėmis, o po to jos nuvystų… Noriu, kad saulę užstotų mėnulis, kad dangus susilietų su žeme, o debesys susijungtų su horizontu… Noriu bėgdama nuo pikto šuns susiplėšyti tą baltą angelo suknelę, noriu, kad stiprus užnuodytas lietus suveltų man plaukus, kad staigus audros žaibas trenktųsi ir uždegtų tą ramybės ir baltos spalvos kupiną namą. Kad iš jo liktų tik pelenai, kuriuos išpustytų vėjas ir nuplautų lietus… Noriu bėgti ir nužudyti tą tylą, ramumą bei rutiną. Noriu giliai po žeme užkasti tą banalumą ir normalumą. Sudeginti paprastumą ir nuspėjamumą. Noriu, kad mane bėgančią pasivytų skausmas, neviltis, veiksmas, aistra, pavojus, netikėtumas, adrenalinas, paslaptingumas, meilė, juoda, raudona, violetinė, pilka ir visos kitos pasaulio spalvos… Noriu pajusti ašarų skonį, noriu išgirsti savo juoką. Noriu pajusti laisvės kvapą ir patekti mirčiai į nasrus. Noriu patirti naują gyvenimo skonį. Pasipriešinti gėriui ir likimui. Noriu pasipriešinti pati sau…“

– VIDINIAI MANO DEMONAI

Kai gimiau, kasdien šypsojausi, juokiausi, verkiau ir pykau… Kaip visi pasaulio kūdikiai, visi pasaulio vaikai. Tačiau tada dar nežinojau, ką reiškia verkti nuo beprotiško liūdesio ar pykti ant gyvenimo žiaurumo… Buvau vaikas su banaliomis svajonėmis, su naivia viltimi ir namais, perpildytais iliuziniu gėriu. Užaugusi ir toliau galėjau uoliai klausyti savo tėvų, padėti jiems visur ir visada. Aukoti savo laiką ir kantrybę rūpindamasi įvairiais žmonėmis: draugais, šeimos nariais ar net nepažįstamais. Dalinti gėrį netgi benamiams gyvūnams. Man niekad nebūtų kilę jokių abejonių dėl gyvenimo prasmės, tikslo ar tikrosios laimės, nes kiekviena diena, kad ir nepraleista didinguose rūmuose, man būtų buvus stebuklinga. Niekad nekiltų noras prieštarauti mylimiems žmonėms, rodyti principus ar maištauti. Visad plaukčiau gyvenimo vaga ir tikėčiau savo gyvenimo likimu. Jei būčiau įskaudinta meilės – ne verkčiau, o džiaugčiausi, kad turėjau galimybę tai patirti. Jei mane neteisingai apkaltintų, šypsočiausi, nes išties nusikaltusiam žmogui gyvenimas suteikė galimybę pasitaisyti. Jei žmonės manimi pasinaudoję paliktų, būčiau laiminga, kad galėjau jiems padėti, ir tikėčiau, jog ateity jie taps geresni. Jei gyvenime be proto stipriai stengčiausi, bet man vis vien nepasisektų, aš žinočiau, kad likimas yra paruošęs man ką nors kitą. Jei žmonės iš manęs tyčiotųsi ir skriaustų, dėkočiau gyvenimui, jog po tų išpuolių likau gyva ir sveika. Džiaugčiausi, kad turiu galimybę patirti tiek gėrio, jog galiu padėti žmonėms, galiu matyti, girdėti, vaikščioti, užuosti, jausti… kad galiu GYVENTI. (Iliuzijoje…)

Tik gaila, jog vaikystėje galiausiai ateina amžius, kai viduje atgimsta jie… vidiniai demonai. Visa ta „balta spalva“, galbūt galėjusi lydėti mane iki pat gyvenimo pabaigos, staiga nusidažo juodai, raudonai, pilkai… Ir man nepavyksta nugyventi to gėrio ir grožio kupino „balto“ gyvenimo. Ant mano peties atsisėda demonas ir mano viduje įdiegia:

ABEJONES.

MAIŠTĄ.

PYKTĮ.

PESIMIZMĄ.

BAIMĘ.

MELĄ.

EGOIZMĄ.

BEPRASMYBĘ.

Ir staiga manyje prasideda GĖRIO ir BLOGIO kova.

Kai iš tiesų paaugau, nustojau klausyti tėvų ir retai jiems padėjau. Retai rūpinausi žmonėmis, retai dalinausi gėriu. Man ėmė kilti abejonės dėl gyvenimo prasmės, tikslo ir laimės, nes pasaulį išvydau kitomis – demono – akimis. Ėmiau vis dažniau prieštarauti mylimiems žmonėms, rodyti principus ir maištauti. Nustojau plaukti ramia gyvenimo vaga, nes manyje kilo noras pasipriešinti likimui. Ėmiau gailėtis savęs dėl nelaimingos meilės, dėl to, kaip neteisingai apkaltinta esu nemėgstama ar negerbiama. Ėmiau nekęsti tų, kuriems sekėsi geriau, nei man. Nekęsti tų, kurie manęs nesupranta. Gyvenime ėmiau pastebėti tik blogus dalykus ir ėmiau pamiršti gerus.

Nes taip man liepė MANO DEMONAS.

Tik ant kito mano peties sėdėjo ANGELAS. Jis padėjo man kovoti su demonu ir jo dėka aš kartais jausdavausi laiminga, kartais norėdavau padėti kitiems, atsiprašyti, džiaugtis gyvenimu ar susitaikyti su likimu.

Angelas ir Demonas kovojo tarpusavyje pasitelkdami mano mintis, jausmus ir veiksmus.

Kovodama su savimi turėjau vis klausti savęs:

– Kodėl turiu padėti jiems, o kodėl ne?

– Kodėl turiu klausyti jų patarimų, o kodėl neklausyti?

– Kodėl turiu laikytis taisyklių, o kodėl turiu maištauti?

– Kodėl turiu džiaugtis šiuo pilku gyvenimu, o kodėl turiu matyti jį būtent pilkai?

– Kodėl turiu būti tokia, kaip visi, o gal galiu ir nebūti?..

Ir tada abejonės užliedavo mane. Kūną apimdavo baimė ir sumaištis, odą nuliedavo karštis bei prakaitas, o mintys lakstydavo po galvą lyg pasiutę žirgai, sukdamiesi ir sukdamiesi ratu lyg paklaikę. Turėjau sustabdyti tas beprotiškai skriejančias mintis ir pasirinkti VIENĄ teisingą sprendimą iš tūkstančio kitų… Ir jį pasirinkusi, tapdavau ASMENYBE.

Kovodama su savo vidiniais demonais, netapau tobulybe, pasaulį matančią vien „baltai“, kaip mano baltasis angelas, ir ne tapau pabaisa, kaip mano juodasis demonas, bet tapau spalvota savimi. Darydama klaidas ir kartais pasirinkdama neteisingai, aš išvydau geltoną, mėlyną, oranžinę, rausvą bei žalią spalvas, ir, turėdama galimybę pasirinkti, galėjau patirti ne tik gėrį, bet ir blogį. O tai ir yra GYVENIMAS.

Patirti ne tai, kas gera, ir ne tapti tuo, kas tobulai „balta“, o patirti tai, kas tikra, ir tapti tuo, kas SPALVOTA.

 

Komentarai